Važiuojant į Meksiką reikia žinoti ne tik ką valgysi ar gersi, bet ir apie gresiančius pavojus. O jų čia daug ir visokių. Didžiausias - karšta tropikų saulė, tačiau turistai puikiai žino, kaip nuo jos apsisaugoti. Ne mažesnis pavojus - vandentiekio vanduo. Vandenį meksikiečiai perka parduotuvėse - 20 litrų kainuoja apie 2 dolerius. Ne visi turistai tai žino, tad atsigėrę iš čiaupo ar išsivalę dantis ir neišdezinfekavę burnos bei skrandžio tekila dažnai suviduriuoja. Menkas malonumas tris dienas sėdėti tualete, kai už lango - karšta saulė, o draugai išvažiavo į ekskursiją prie piramidžių. Beje, patys meksikiečiai paslapčiomis prisipažįsta ir patys neretai kenčiantys nuo viduriavimo ir vadina šią ligą Montesumos kerštu. Meksiką dažnai užgriūva uraganai. Tada miestų gatvės tampa srauniomis upėmis, o tarp nuolaužų gali išvysti plūduriuojant žmonių kūnus. Nuo potvynių dažniausiai nukenčia ne tik neturtingieji miestų kvartalai, bet ir kurortai virsta pragaru.
Šalyje daug veikiančių vulkanų netoli didžiųjų miestų. Apie tokius vulkanus įrengtos 12 kilometrų saugumo zonos, į kurias nei turistai, nei vietiniai neįleidžiami. Tad nuo vulkano gal ir nenukentėsi, bet gali būt sužeistas ar net žūti per žemės drebėjimą, kurie čia irgi nereti.
Ir vis dėlto didžiausius pavojus kelia ne gamta, bet žmonės. Meksikoje, kaip ir visoje Lotynų Amerikoje, labai didelis nusikalstamumas. Kelionės ne tik automobiliais, bet ir autobusais čia rekomenduojamos tik dienomis. "Jei užmiestyje pamatysite šautuvu ginkluotą vieną žmogų - nebijokite, tai - medžiotojas, - ramino mus gidas. - Tačiau jei du, ir ginkluotus automatais - tai plėšikai". Todėl ir rekomenduojama važiuoti mokamais keliais, nesižavėti provincijos rajonais, jokiu būdu nesėsti į pakeleivingus automobilius. Net ir susistabdžius taksi reikia prašyti parodyti licenciją, o išsikvietus telefonu dispečeris būtinai turi pasakyti mašinos numerį. Pati valdžia irgi stengiasi apsaugoti - bent jau užsieniečius: visuose keliuose išvažiuojant iš miesto taksi automobiliai registruojami, užrašoma, kur turistas keliauja. Viešbučiai ir jų teritorijos irgi saugomos. Vietinių turtuolių namus saugo sargybiniai, pikti šunys, teritorijos stebimos vaizdo kameromis, bet plėšimų išvengti nepavyksta. Net ir miesto centre vidury baltos dienos keleivių pilnas autobusas gali būti sustabdytas ir trys keturi jauni vyrai greitai iškraustys ne tik vairuotojo, bet ir keleivių pinigines. Rekomendacijose patariama piniginėse nesinešioti jokių kortelių, pasilikti kokius 200 pesų, o kitus pinigus paslėpti kojinėse ar kur kitur. Bet kas iš to, jei tas rekomendacijas perskaito ir vagys.
Atskira tema - narkotikai. Kasmet už grotų sėda tūkstančiai narkokurjerių, bet niekas nesikeičia. Nė viena valdžia negali sutvarkyti saujelės partizanų, banditaujančių palei Gvatemalos sieną. Kodėl? Todėl, kad narkotikų biznyje sukasi milijardai. Manoma, kad Meksikoje per metus pagaminama beveik 9 000 tonų marihuanos ir iki 6 tonų heroino. Už vieną toną JAV didmenininkai Meksikos narkotikų prekeiviams sumoka 1,6 milijono dolerių. Jei kas ir kovoja su narkotikų platintojais, tai tik kiti narkotikų platintojai. Šūviai čia aidi dažnai - narkomafija nuolat suvedinėja sąskaitas, atsikrato konkurentais. Sinalojos aukštumose, kur yra gimę beveik visi didieji Meksikos narkotikų magnatai, yra ne vienas kaimas vaiduoklis. Pusė žmonių iššaudyti, kiti išvažiavo gyventi kitur. Nusikalstamos grupuotės kovoja ir Siera Madrės kalnuose. Čia ištisus metus šviečia saulė, todėl labai palankios sąlygos auginti marihuaną ir aguonas. Policija puikiai pažįsta narkotikų prekeivius, bet bijo juos liesti. "Jei laikraščiuose perskaitysite, kad JAV valdžia atsiuntė meksikiečiams į pagalbą sraigtasparnius ir instruktorius, kad padėtų kovoti su narkotikų platintojais, netikėkite tuo, - pasakojo mums paprasti meksikiečiai. - Atvirkščiai - instruktoriai čia tam, kad kontroliuotų narkotikų magistrales".
Patys meksikiečiai prie narkotikų pripratę. Marihuana nuo senų laikų čia naudojama skausmui malšinti. Galų gale apsvaigti nuo žolės - pigiau nei nuo tekilos. Taip, ir tekilą pasauliui padovanojo meksikiečiai iš Gvadalacharos miesto. Tačiau tekila netapo liaudies gėrimu, nes meksikiečiams yra paprasčiausiai per brangi. Už mūsų degtinę ji brangesnė beveik 10 kartų. Meksikiečiui, kurių dažnas gyvena labai skurdžiai, reikia galvoti, kaip išmaitinti savo daugiavaikę šeimą. Tad tenka pasitenkinti buteliu alaus, o tekilą palikti turtingiesiems.
Jei nuvažiavęs į Meksiką gulėsi Kankuno ar Akapulko pliažuose, gyvenimas atrodys kaip rojuje, tačiau užtenka kilometrą kitą išvažiuoti už miesto, ir skurdas iš karto krenta į akis. Pakelės nuklotos šiukšlių kalnais, palei namelius, kurių sienos šviečia kiaurai, slankioja būriai peralkusių šunų. Gyvenantiesiems mieste yra galimybė susirasti darbą, o kaimiečiams, ypač Jukatano krašte, iš viso nėra ką veikti. Vienintelis maitintojas - kelias. Palei juos statomos trobelės, bažnyčios, mokyklos ir, aišku, "supermarketai" - tai paprasčiausi mediniai kioskai, kuriuose pagrindinė prekė - suvenyrai. Visi laukia, kol sustos turistas ir ką nors nusipirks. Kaina - vienas doleris. Kelios tautiniais raštais išsiuvinėtos nosinaitės, medinės majų dievų skulptūrėlės, kryželiai, akmenukai - visa tai tik doleris. Brangiau kainuoja įžymiosios meksikiečių skrybėlės - sombrerai, gaminiai iš molio. Tad gyvenančiųjų palei kelią pagrindinis darbas ir yra suvenyrų gamyba bei prekyba. Džiunglėse kito darbo nerasi. Nesimėto darbai ir mieste. Metro, oro uoste, didesnėse parduotuvėse, viešbučiuose grindys blizga kaip veidrodžiai. Nereikia nei robotų, nei automatų - viską padaro valytojų armija. Ta pati armija sutvarko ir kurortų gatves. Pas mus muziejuose tvarką prižiūri pensinio amžiaus senutės. Meksikoje visus tuos darbus dirba jauni vyrai. Viešbučiuose lovas kloja ir tualetus valo taip pat vyrukai. Norėdami gauti dolerį kitą arbatpinigių, jie niekada neužmiršta lovą papuošti gėlėmis, iš rankšluosčių išlankstyti kokią nors gulbę ar dramblį.
Minimali alga pagal įstatymus - 1 200 pesų per mėnesį (apie 300 litų). Tačiau daugelis dirba ir už 600. Ir patenkinti, kad dar tiek gauna, o atėjusiam patikrinti darbo inspektoriui sako, kad dirba tik pusę dienos. Tačiau yra ir labai daug uždirbančiųjų. Universiteto profesorius uždirba daugiau kaip 100 000 pesų per mėnesį. Neturtingieji maitinasi kukurūzų paplotėliais, pupelėmis ir pipirais, o turtingieji samdo sargybinius, tarnus ir skęsta prabangoje. Panašiai kaip visose skurdžiose valstybėse, "žirklės" čia didžiulės. Šalia turto - skurdas. O kur skurdas, ten ir išsilavinimo stoka. Nors oficialiai skelbiama, kad šalyje net 90 procentų raštingų žmonių, tačiau dalis jų moka tik pasirašyti. Miestuose, metro stotyse šalia pavadinimo - piešinys, reiškiantis tą pavadinimą. Tai neraštingiesiems, kad žinotų, kur išlipti.
... Važiuojame pietine Jukatano dalimi. Kelias siauras, bet tiesus tiesus. Ant kelio - suvažinėti tarantulai. Aplink - beveik vien krūmai ir sausi miškai. Gidas sako, kad ta monotonija apgaulinga, nes čia kitados gyveno majai, aukštos kultūros žmonės. Paradoksas, bet džiunglės, kurios atrodo nė nepaliestos - tai tarsi paminklas senajai civilizacijai. Tame tankumyne kažkur dar išlikę majų kaimų griuvėsiai, o kažkur bėgioja pumos, jaguarai, elniai. Sukame į nedidelį kaimelį. Dulkėta gatvė, mokykla su keliais suolais, bažnytėlė. Sustojusį autobusą tuoj apspinta pulkas vaikų. Dar su mokyklinėmis uniformomis, su kuprinėmis ant pečių mažyliai tiesia rankas ir prašo dolerių. Buvome perspėti neduoti pinigų, nes tai prie gero neveda - vaikai dalindamiesi net susimuša, bet negi atsilaikysi prieš prašančio vaiko žvilgsnį. Vaikai patenkinti išsilaksto: gal pirkti saldainių, gal atsigerti koka kolos. O mes praveriame kiemo vartelius. Nedidelė trobelė nendrių stogu. Viduje - du baldai: senutėlis šaldytuvas, o ant jo - laidais apraizgytas televizorius. Vietoje kėdžių - kelmai. Ant didesniojo kelmo - altorėlis. Nakčiai pakabinamas hamakas. Jame miegama ir mylimasi. Šalia - daržovių aruodas, kuriame - kukurūzų burbuolių ir dar kažkokių mums nežinomų daržovių atsargos. Šeimininkai - vietiniai indėnai, už mus mažesni perpus - šypsosi. Jiems ši ekskursija atneš kelis dolerius. Tai jų uždarbis už savo buities parodymą. Indėnai kalbasi tik tarpusavy. Jų nesuprantame ne tik mes, bet ir kartu važiavę ispanai. Gidas paaiškina, kad dalis indėnų kalba tik savo kalba. Vėliau sužinojome, kad net 15 procentų šalies gyventojų nemoka valstybinės ispanų kalbos ir šneka tik indėniškai. Valstybės vyrai kalba, kad svarbiausias uždavinys - išsilavinimą padaryti visaliaudiniu. Kažin ar tai pavyks, nes Meksikos teritorija didžiulė. Šalies šiaurė dar mažai paliesta civilizacijos. Čia indėnai dar gyvena vos ne rezervatuose. Jie nežino, kas yra elektra ir mokykla. Centrinėje šalies dalyje daugiau tvarkos, čia didieji miestai, iš kurių pats didžiausias - Meksikas. Jis didžiausias ne tik šalyje, bet pagal gyventojų skaičių - ir visame pasaulyje.
Dar meksikiečiai sako, kad Meksika - pati didžiausia ispaniškai kalbanti šalis pasaulyje, kad Meksikoje yra pati didžiausia pasaulyje piramidė ir ilgiausia pasaulyje išžvalgyta požeminė ola, kurios ilgis - 51,3 kilometro.
