Jau pačioje Nepriklausomybės pradžioje Skandinavijos šalys ėmėsi šefuoti Pabaltijo valstybes. Suomiai savo žvilgsnius nukreipė į artimiausią kaimyną - Estiją, švedai - į Latviją, o danai - į Lietuvą. Atsirado bendros Danijos-Lietuvos įmonės, iš vienos šalies į kitą ėmė važinėti verslininkai. Dabar kiekvieną dieną į Kopenhagą skrenda net 4 lėktuvai (du danų ir du lietuvių), Danijos sostinę galima pasiekti autobusu, o kitus jos miestus - keltu.
Kiekvienas pagal kišenę
Aišku, niekas nenuginčys, kad verslininkui patogiausia keliauti lėktuvu. Tik įlipai Vilniaus ar Kopenhagos oro uoste į tą plieninį paukštį, tik spėjo jo ratai atsiplėšti nuo žemės, o besišypsanti palydovė jau siūlo taurę sulčių ar stiklelį konjako, tuoj atneša lietuviško rūkyto kumpio, žuvies, kitokių skanėstų. Nespėji visko suvalgyti, o jau praneša, kad reikia užsisegti diržus - leidžiamės. Kelionė autobusu kainuoja kokius penkiskart pigiau, užtat įspūdžių - gerokai daugiau. Verslininkai neturi kada grožėtis vaizdais pro autobuso langą ar mėgautis konjako stikleliu lėtai plaukiojančio kelto bare. Jiems laikas - pinigai. Užtat turistui kelionė autobusu - tai naujai atrasti miestai, naujos pažintys, nauji įspūdžiai. Žodžiu, romantika, trunkanti nei trumpai, nei ilgai - tik parą. 14 tos paros valandų teks praleisti kelte. Norintieji gali rinktis autobuso maršrutą per Lenkiją, bet galima ir tiesiai iš Vilniaus į Klaipėdą, iš ten - keltu į Karlshamną Švedijoje, o vėliau - autobusu į Malmę. Tada Kopenhaga - jau ranka pasiekiama. Belieka pervažiuoti tiltu, nutiestu per Baltijos jūrą - Eresūno sąsiaurį. Tai ilgiausias tiltas Europoje, pastatytas tik prieš pusantrų metų. Įdomiausia tai, kad 12 kilometrų tiltas eina virš jūros, o 5 kilometrus - tuneliu jūros gelmėse. Šiaip tiltai Danijoje, kuri įsikūrusi Jutlandijos pusiasalyje ir net 500 salų, yra įprastas dalykas. Kaip ir keltai. Beje, pravažiavimas per kai kuriuos tiltus mokamas, ir lietuvio kišenei tai tikrai nepigus malonumas. Pavyzdžiui, pervažiavimas tiltu į vieną pusę iš Zelandijos (salos, kurioje yra Kopenhaga) į Fiūno salą (joje didžiausias miestas - lietuviams gerai žinoma Odensė) lengvuoju automobiliu kainuoja 120 litų. Tas tiltas irgi vienas ilgiausių - 16 kilometrų. Niekas nemokamai nekelia ir keltu. Taigi lietuvių eksperimentas kelti nemokamai keltu į Nidą yra unikalus. Daug keliaujant po pasaulį niekur neteko važiuoti nemokamai.
Danai - Lietuvos užtarėjai
Taigi atstumas iki Kopenhagos - viena valanda arba viena para kelio. Danai - vieni artimiausių kaimynų. Ir padeda jie mums tikrai kaimyniškai. Danai - pagrindiniai investuotojai Lietuvoje. Štai ir dabar Danijos vyriausybė ketina skirti beveik pusę milijono litų skubaus poreikio projektams Lietuvoje įgyvendinti. Tokia parama numatyta birželio pabaigoje pasirašytoje Lietuvos ir Danijos užsienio reikalų ministerijų sutartyje. Šia sutartimi įsteigtas Danijos fondas, skirtas Lietuvos pasirengimui narystei Europos Sąjungoje. Danijos vyriausybė šių metų programoje numato remti į Europos Sąjungą stojančią Lietuvą vidaus rinkos, energetikos, žemės ūkio ir kitose srityse. Žinant, kad Danija dabar pirmininkauja Europos Sąjungai, tai reikėtų laikyti rimta parama. Beje, stojant į ES kaip tik Kopenhaga ir vaidina vos ne lemiamą vaidmenį. Prieš 9 metus Europos Taryba Kopenhagoje nustatė, kokius reikalavimus turi atitikti šalys, panorusios tapti sąjungos narėmis. Šių metų pabaigoje vėl Kopenhagoje bus sprendžiama, kurios iš šalių kandidačių jau atitinka narystės keliamus reikalavimus ir kurias galima kviesti į ES. Kandidatėms, kurios negaus pakvietimų, teks laukti antrosios stojimo bangos, o tai gali būti tik 2007-aisiais. Danija žada pasistengti, kad Lietuva taptų Europos Sąjungos nare.
Pavyzdiniai ūkiai
Verslininkai ir politikai, galima sakyti, jau atrado Daniją. Draugauja ir ūkininkai, ir studentai, ir moksleiviai. Ir šiemet nuo rugpjūčio 4 dienos Danijos mokykloje Fremtidsbroene mokysis 17 dešimtokų. Vienerius metus drauge su bendraamžiais iš Islandijos ir Danijos jie mokysis danų kalbos, savarankiškai dirbti ir bendradarbiauti, tobulins anglų kalbos žinias ir darbo kompiuteriu įgūdžius. Ūkininkai važiuoja į Daniją išmokti pažangiau ūkininkauti. Jiems belieka tik stebėti ir kraipyti galvą matant, kaip danų karvės vos ne pačios pasimelžia.
Kai važiuoji per Daniją, pro automobilio langą peizažas labai panašus į Lietuvos. Kalvos, upės ir ežerai, miškeliai ir gojeliai. Bet atidžiau pažvelgęs pamatai ir skirtumų. Visa žemė gerai įdirbta, nepamatysi jokios piktžolės - tik lygias traktoriaus paliktas vėžes. Jomis važiuojama purškiant herbicidus, tręšiant. Fermos, gyvenamieji namai irgi kaip iš paveiksliuko - visur žiba, tviska. Nori pasižiūrėti, kaip dirba danų ūkininkas? Jokių problemų. Dažnos fermos šeimininkas mielai priima ekskursijas, turistus. Ne už ačiū, žinoma. 500 litų, ir tu būsi ne tik du kartus per dieną pamaitintas, bet ir gausi nakvynę puikiai įrengtame kambaryje, dviratį pasivažinėti po apylinkes, galėsi fermoje pavėpsoti į melžiamas karves. Ne ne, gražių baltaplaukių, stambiakrūčių danių, pritūpusių prie karvės spenių, nepamatysi. Viską daro automatika. Žmogus visą procesą valdo ir stebi sėdėdamas prie kompiuterio. Atėjus laikui melžti, karvė pati žingsniuoja į jai skirtą vietą ir laukia, kol purkštukas šiltu vandeniu nuplaus tešmenį, o vėliau pats melžimo agregatas susiras keturis spenius ir, žiūrėk, pienas jau teka vamzdžiais. Pakeliui į indą jis dar ir išseparuojamas, tad grietinė bėga sau, o pienas - sau. Išmelžtos karvės užleidžia vietas laukiančioms eilėje. Lietuvaičiai, neturintys daug kronų, irgi randa būdų, kaip pasižiūrėti į danų darbą - tai organizuoja Ūkininkų sąjunga. Danų fermose lietuviai dirba įvairius pagalbinius darbus. Dažniausiai stato, dažo, tinkuoja, remontuoja.
Nenori būti karaliais
Turistams Danija - dar neatrastas kraštas. Lietuviams važinėtis po Danijos miestus ir kaimus, vaikščioti po pilis ir karalių rūmus per brangu. O kodėl danai vengia Lietuvos, neaišku. Net gaudamas vidutinį atlyginimą į mūsų šalį atvykęs danas galėtų gyventi kaip karalius. Beje, vienas kitas ir gyvena, tik ne už savo, o už firmos ar tautiečių pinigus. Danijoje įsiplieskė skandalas, kai į viešumą išplaukė parlamento nario, buvusio Farumo miestelio mero Peterio B. (53 m.) kelionės į Vilnių. Meras čia gyveno karališkai, mylėjo merginas, skaniai valgė ir gėrė, bet paaiškėjo, kad už savivaldybės lėšas. Tokių pavyzdžių būtų galima rasti ir daugiau, bet tikrų turistų iš Danijos Lietuvoje labai mažai. Ir svarbiausia - jų dar mažėja. Kad ir šių metų pirmąjį pusmetį. Iš Vokietijos, Suomijos, Rusijos atvyko daugiau nei pernai, o iš Danijos - mažiau. Galbūt danai išsigandę, kad Lietuvoje didelis nusikalstamumas? Bet jis nė kiek ne mažesnis ir kitose Baltijos šalyse, tačiau ten danai lankosi mieliau. Ypač Taline. Specialistai sako, kad tarp estų ir skandinavų daugiau artumo, etninių ir istorinių bei kultūrinių ryšių. Danijos istorija pilna pakilimų ir kritimų, atmintinų datų. Tą patį Taliną danai valdė maždaug 100 metų. Net danų taip garbinamos vėliavos atsiradimas siejamas su Estija. Pasak padavimo, 1219 metų vasarą kaudamasis su estais jų žemėje Danijos karalius Valdemaras II arba Karalius Nugalėtojas, kaip jis buvo vadinamas, pakėlęs galvą pamatė didžiulį raudoną audinį, o jo centre - baltą kryžių. Karalius tai palaikė dangaus ženklu, palaikančiu jo armiją. Laimėjęs mūšį jis įsakė pagaminti tokią vėliavą. Su ta vėliava danai amžių amžiais kur nors kariavo. Matyt, tikrai jų gyslomis teka vikingų užkariautojų kraujas. Danija buvo pavergusi Norvegiją ir Estiją, Švediją ir Vokietiją, trumpai valdė net Angliją. O dažniausiai danai varžėsi su savo artimiausiais kaimynais švedais. Abi šalys norėjo vyrauti Baltijos jūroje, abi dėl to ir kovojo.
Kalėjime - kaip sanatorijoje
Dabar danai apsiraminę, mėgsta ramybę ir tvarką. Tad negerųjų lietuvių pasirodymas danų miestuose sukėlė tikrą sumaištį. Pirmiausia Daniją atrado cigarečių kontrabandininkai, vėliau - smulkūs vagišiai. Sulaikyti lietuviai sėsdavo į kalėjimą, bet visuomenė tai toleravo - kam nepasitaiko? Bet kai trys lietuviai dėl 120 litų pakelės tualete nužudė kompiuterininką, šalyje kilo pasipiktinimo audra. Pasižymėję kupiškėnai Valdas Trumpis, Mindaugas Butkus ir Ovidijus Kilkus buvo sugauti ir nuteisti, bet dėmė ant lietuvių liko labai didelė. Lietuvių automobilius imta registruoti pasienyje, o policija kreipėsi į žmones, kad sektų mašinas su lietuviškais numeriais ir praneštų apie tai teisėsaugininkams. Policija įsitikinusi, kad Danijoje siaučia ne pavieniai nusikaltėliai, o organizuotos gaujos, nes nusikaltimų, susijusių su lietuviais, padaugėjo gan ženkliai. Vogti ir plėšikauti Danijoje nėra sunku, o jei sugaus - nebaisu pakliūti ir į kalėjimą. Už žmogžudystę O. Kilkus ir V. Trumpis Danijos kalėjime praleis po 16 metų, o M. Butkus - 8 metus. Net giminės, apsilankę kalėjime, sakė, kad nuteistieji ten gyvena vos ne kaip sanatorijoje. Danijoje visi kaliniai kamerose gali gyventi po vieną, gali dirbti ir mokytis, dieną leidžiama net išeiti į miestą ir dar kas savaitę skiriama po 150 litų apsipirkti kalėjimo parduotuvėje. O už darbą mokama atskirai. Gyvenk ir džiaukis!
