Žurnalistas Žilvinas Vizgirda tęsia pokalbį su redaktoriumi Vytautu Žutautu apie keliones. Praėjusį penktadienį spausdinome interviu, kuriame buvo kalbama apie Lenkiją.
- Važiuojame toliau: Slovakija.
- Nors keliaudami į Kroatiją Slovakijoje nakvojome net dvi naktis, tačiau pravažiavome ją gana greitai. Šioje šalyje iš visų pravažiuotųjų daugiausia socializmo, bet kelionei poilsiui į kalnus galima pasirinkti ir Slovakiją, nes čia viskas gerokai pigiau nei kitur. Ypač maistas. Važiuojantieji į Kroatiją savais automobiliais, taip pat autobusais paprastai Slovakijoje prisiperka maisto produktų, alaus, slivovicos, vandens. Nakvynė nedideliame Svidniko miesto viešbutyje "Rubin" kainavo vos po 53 litus už dvivietį kambarį. Tai be pusryčių. Su pusryčiais - 71 litas. Geriau pirkti be pusryčių, o pusryčiauti viešbučio restorane ir ten susimokėti, nes vis tiek jei daugiau suvalgai, tenka primokėti, o jei nesuvalgai, sumokėtų kronų niekas negrąžina.
- O ar galima važiuoti ilsėtis tik į Slovakiją?
- Be abejo. Dauguma lietuvių čia atvažiuoja žiemą ir slidinėja nuo kalnų. Slidininkai pirmiausia ir atrado Slovakiją, o vėliau, ieškodami didesnio komforto, patraukė į Italiją, Austriją, Šveicariją, Prancūziją. Bet į kalnus galima važiuoti ir vasarą. Gali važiuoti ir tie, kurie jau nesportuoja. Įspūdingi Aukštųjų Tatrų šlaitai, gražūs vaizdai, užkandinės kalnų trobelėse - visa tai galima pamatyti kopiant, bet galima į viršukalnę pasikelti ir keltuvu. Jaunesnieji vasarą slides pakeičia plaustais. Turistai plaukia ramesnėmis upėmis, o sportininkai išbando kalnų upių srovės stiprumą, įveikia krioklius.
- Be pigaus maisto, slivovicos ir kalnų, ką dar galima rasti Slovakijoje?
- Ledo urvų su šalto vandens upeliais ir terminių baseinų su 70 laipsnių vandeniu. Įspūdingos pilys. Šį kartą jose nebuvome sustoję, bet prieš kelerius metus, kai keliavome po tada dar Čekoslovakiją, lankėmės viduramžių karalių mieste Levočoje, apžiūrėjome šv. Jokūbo bažnyčią, kurioje, anot slovakų, didžiausias pasaulyje medinis altorius.
- Paliekame Slovakiją. Ar ilgai tenka užgaišti pasienyje?
- Jaučiame, kad važiuojame per Europos Sąjungą. Per visą kelionę niekas nepaprašė nei atidaryti bagažinės, nei variklio dangčio. Net automobilio dokumentus reikėjo rodyti gal kokį vieną kartą. Pasieniečiai žvilgteli į pasą, į veidą ir linki laimingo kelio. Tik išvažiuodami iš Europos Sąjungos į Kroatiją užgaišome kiek ilgiau - gal 20 minučių. Bet ir tai ne dėl to, kad kas nors kabinėjosi, o kad šeštadienio rytą buvo daug važiuojančiųjų. Grįždami atgal matėme, kad iš Vengrijos į Kroatiją buvo kokių 3 kilometrų automobilių eilė. Vengrai važiuoja pas kaimynus pasimaudyti Adrijos jūroje, tad tenka pastovėti eilutėse. Važiuojantiesiems šeštadienio rytą net ir degalų reikėtų prisipilti kiek toliau nuo sienos, nes pasienio degalinėse - didžiulės eilės. Vengrijoje degalai pigesni, tad visi ir stengiasi prisipilti.
- Vengrai neturi jūros, tad masiškai traukia į Kroatiją?
- Vengrai jūros neturi, bet jūra jie vadina Balatono ežerą. Lietuviams tai labai gerai žinomas ežeras. Prie jo patikimesni tarybiniai piliečiai iš Lietuvos nuvažiuodavo dar sovietmečiu. Paskelbus Nepriklausomybę, prie Balatono dažniausiai traukia jaunimas. Palyginti pigias stovyklas be didelio komforto čia randa ir moksleiviai, ir vyresnis jaunimas. Nors Balatonas - pats didžiausias Centrinės Europos ežeras, jis negilus, tėvai gali būti ramūs dėl savo vaikų, kurie nėra geri plaukikai. Kad įbristum į vandenį iki pečių, tenka nuo kranto nueiti po 50 ir daugiau metrų. Besiilsinčiųjų prie Balatono labai daug, bet laisvų kambarių, nors mes važiavome liepos pradžioje, sezono įkarštyje, buvo nemažai. Taigi viešbučio kambarį ar namelį pas privatininkus visada gausi.
Iš pirmo žvilgsnio Balatono vanduo nešvarus. Lyg sudrumstas, pilkai žalios spalvos. Bet mus nuramino, kad tokia vandens spalva dėl dumblino dugno, o šiaip vanduo švarus. Gamtą vengrai saugo ir kai nustojo statyti socializmą, net tas kelias įmones, kurios buvo prie Balatono, uždarė, kad niekas neterštų vandens. O tas Balatono dumblas turi daug gydomųjų savybių. Pasimaudai, pasivartai po purvą savaitę kitą, žiūrėk, reumatas ir dingo. Maudytis Balatone turėtų būti smagu ir didžiausiam šalčmiriui, nes paprastai vandens temperatūra aukštesnė nei oro. Vanduo vasarą ežere įšyla iki 28 laipsnių.
- Ką žmonės veikia prie tokio didelio ir ramaus ežero?
- Ką ir prie jūros: maudosi, jei yra vėjas, buriuoja, plaukioja laivais. Važiuodamas pro Balatoną atkreipiau dėmesį, kad čia labai daug jodinėjimo mokyklų, kartingų. Palei ežerą - dešimtys miestelių (kranto linija - 195 kilometrai), tad gali susirasti poilsiui tai, ką mėgsti. Jaunimas važiuoja į Šiofoką, nes jame daugybė diskotekų ir naktinių klubų. Šis miestas miega dienomis, o gyvena naktimis.
- Kad nuvažiuotum prie Balatono, tenka pervažiuoti visą Vengriją.
- Labai daug važiavome autostradomis, tad iki Budapešto 240 kilometrų nuvažiavom palyginti greitai. Budapešte kiek paklaidžiojome. Tai nenuostabu, juk Vengrijos sostinėje gyvena tiek žmonių, kiek visoje Lietuvoje.
- Bet Budapeštas lietuviams irgi gerai pažįstamas, nes daugelis autobusų turistinių maršrutų veda arba pro Budapeštą, arba į Budapeštą.
- Tikriausiai taip, nes dvyliktokė duktė Kamilė Budapešte buvo jau bent 5 sykius, o štai aš važiavau pirmą kartą. Iš dukros pasakojimų žinau, kad turistus, atvykusius į Budapeštą, būtinai veža į turkiškų pirčių kompleksą su terminiais baseinais po atviru dangumi, į Višegradą, senąją Vengrijos sostinę su pilies liekanomis, iš kurio atsiveria Dunojaus vingio panorama, vakare plaukiama Dunojaus upe ir grožimasi miestu. Bet tai žinau tik iš pasakojimų, nes šį kartą Budapešte neplanavome sustoti. Vengrijoje tam pasirinkome Balatoną.
- Kodėl teko klaidžioti po Budapeštą? Nepakanka informacijos?
- Informacijos sočiai, tik ją reikia atidžiai sekti ir iš anksto rikiuotis į reikiamą juostą. O tai nėra lengva, nes tūkstančiai mašinų vėžlio žingsniu vos juda. Užleisti irgi nelabai kas skuba, nes kamščiai žmones išvargina, išnervina.
- Bet kamščiai - ne tik Budapešto problema?
- Kiekviename milijoniniame mieste panašios problemos. Valdžios prigalvoja visokių priemonių, bet tai nelabai gelbsti. Štai Atėnų valdžia, kad bent kiek sumažintų kamščius, priėmė nutarimą, jog vieną dieną po miestą važinėja mašinos lyginiais, kitą - nelyginiais numeriais. Manote, sumažėjo kamščių? Nieko panašaus. Graikai perka antrą mašiną ir žiūri, kad ant vienos būtų lyginis, o ant kitos - nelyginis numeris. Vasarą kamščiai Europoje susidaro ne tik miestuose. Rugpjūtį geriau nevažiuoti į Prancūziją, savaitgaliais užsikemša Vokietijos, Austrijos, Italijos greitkeliai. Mašinos vos juda, ir ne kokius 10-15 kilometrų, bet išsirikiuoja į kokių 300 kilometrų eilę. Taip būna rugpjūčio pradžioje, kai visas Paryžius pasuka Viduržemio jūros link. Beje, ir Vengrijoje galima pakliūti į kamščius ne tik Budapešte. Ir nuo Budapešto iki Balatono gali tekti vos judėti. Ir taip - 160 kilometrų. Autostrada paprastą darbo dieną važiuosite greičiau, o jai pasibaigus garantuotai įstrigsite. Tad, važiuojantieji į Kroatiją, planuokit, kad tuos 200 kilometrų važiuosite kokias 5-6 valandas. Gali pasisekti "prašokti" ir greičiau. Važiuodami atgal mes įstrigome kamščiuose prie Balatono, bet užtat Budapeštą pervažiavome be jokių kliūčių. Karštą šeštadienio popietę miestas buvo kaip iššluotas. Visi stovėjo kamščiuose nuo Budapešto iki Balatono.
- O Vengrija - brangi šalis?
- Apie kurą jau kalbėjomės - jis brangesnis nei Lietuvoj. Prie Balatono kavinukėje karšto mėsos ar žuvies patiekalo kaina nuo 18 litų. Nakvojome Nagykanizcos mieste. Internetu susiradome viešbutį, užsisakėme - po 20 eurų (69 litus) už kambarį, bet kai sustojome nakvynės ir apžiūrėjome, movėm kuo toliau. Kaip sovietiniame bendrabutyje - ilgas koridorius, dvokiantis chlorkalkėmis, nes ką tik buvo išplautos grindys. Kambaryje - dvi kušetės, kėdė ir staliukas. Tualetas ir dušas - koridoriaus gale. Išvažiavom ir greitai susiradom už panašią kainą privatų viešbutuką. Nors čia 2 tualetai ir 2 dušai irgi bendri 6 kambariams, bet daug jaukesni. Šeimininkė tuoj užvirė kavos, arbatos, išgėrėme porą butelių tokajaus. O išgerti reikėjo, kad dingtų stresas. Beieškodami viešbučio, smarkiai lyjant, įsmukome į griovį ir vos neapvirtom. Išsikvietėme techninę pagalbą. Atvažiavo per 15 minučių ir už 86 litus ištraukė ant kelio. Norinčiųjų padėti atsirado ir daugiau, bet su vengrais sunku susikalbėti. Dauguma šneka tik savo kalba, o labiausiai žinoma užsienietiška - vokiečių. Buvo sustojusios net dvi kariškių mašinos, manėme, kareiviai ant rankų išneš, bet pažiūrėję, kad nėra sužeistųjų, ir pabalbatavę vengriškai, o karininkas - kažkiek ir vokiškai, nuvažiavo.
- Tokajus - skanus vynas?
- Vengrų pasididžiavimas. Švelnus, silpnas, desertinis vynas. Vyndariai sako, kad labai subtilaus skonio - primena muskatą, gėles ir šiltos ruginės duonos plutelės aromatą. Mes tokio subtilaus skonio neturim, bet vynas patiko. Jo pavadinimas - nuo Tokajaus kalno, kuris yra šiaurės rytų Vengrijoje.
Kitą penktadienį: Pagaliau Kroatija. Šiltas Adrijos jūros vanduo ir upėtakiai šaltuose Plitvicos ežeruose.
