Jau praeitame reportaže užsiminėme, jog turkai daro viską, kad turistai, atvykę į jų šalį, atitrūktų nuo įprasto gyvenimo ir ilsėtųsi džiaugdamiesi šiltu jūros vandeniu, karštu smėliu, skaniu maistu ir naujais įspūdžiais. Daugybė skirtingo lygio viešbučių Turkijoje leidžia pailsėti ir neturtingiems studentams, ir šeimynoms su vaikais, ir solidiems klientams, pratusiems prie aukščiausios klasės komforto.
Kiekvienam pagal piniginę
Jei esate jaunas ir jūsų piniginė dar plona, galite pasirinkti dviejų žvaigždučių viešbutį triukšmingo kurortinio miesto centre. Už savaitę poilsio tokiame viešbutyje sumokėsite apie 200 dolerių. Beje, Turkijoje viešint savaitę kitą, nebūtina pinigus keisti į turkiškas liras, nes visur galima atsiskaityti doleriais ir eurais. Nebent norėtumėte pasijusti milijonieriumi, nes 1 doleris - tai maždaug 1,5 milijono lirų. Dar smulkesnis pinigas yra kurusai. 1 Turkijos lira (TRL) yra 100 kurusų.
Tai štai, dviejų žvaigždučių viešbutyje gali nebūti kondicionieriaus, bet ar jaunam žmogui tai bėda. Vis tiek dieną būsite pliaže, o naktį - diskotekoje. Papusryčiausite prie švediško stalo. Aišku, jis nebus labai turtingas, bet numalšinti kirminui pakaks. Pietums atidėkite po 2-3 dolerius - už juos nusipirksite kokį kebabą ar šaurmos. Ne bėda, jei viešbutis ir nebus kurorto centre. Maršrutinis taksi - dolmušas - už 1,2 dolerio nuveš į reikiamą vietą.
Trijų žvaigždučių viešbutyje už savaitę sumokėsite apie 300 dolerių. Kambarys nebus labai didelis, bet bus kondicionierius, baseine bus "varlinukas" vaikams, specialūs darbuotojai - animatoriai - užsiims jūsų vaikais. Kai kurie trijų žvaigždučių viešbučiai dirba pagal sistemą "viskas įskaičiuota". Na, o geriausiai turkišką vaišingumą pajusite 4-5 žvaigždučių viešbučiuose ar klubiniuose kompleksuose. Dažniausiai tai gražiose vietose pastatyti ištisi poilsio miesteliai su savo pliažais, restoranais, sporto salėmis, diskotekomis ir parduotuvėmis. Stalai tokiuose viešbučiuose lūžta nuo gausybės turkiškų ir europietiškų patiekalų, saldumynų.
Lietuvius poilsis Turkijoje vilioja ir patogiais skrydžiais. Jokių persėdimų, papildomų nakvynių. Trys valandos patogiame lėktuve, dar valanda kita autobuse, ir jūs jau mėgaujatės karšta pietų saule. Kas gali būti geriau?
Keliuose be taisyklių
Kiekviename viešbutyje kiekviena turizmo firma organizuoja daugybę ekskursijų. Tai patogu, nes turistai paimami vos ne iš kambario, jais rūpinamasi visą kelionę, apie šalį pasakoja gidai. Dalis jų labai kvalifikuoti, nes dažnai tai aukštųjų mokyklų dėstytojai. Žiemą jie moko studentus, o vasarą dirba turizmo versle. Ir ne tik gidais. Viešbutyje net ir fotografas gali būti universiteto profesorius. Čia žmonės darbą saugo, pinigus stengiasi daryti iš kiekvieno menkniekio. Tai va, mėgstate ilsėtis su grupe - neturėsite jokių problemų. Daug problemų nebus, jei bandysite vienas ar su draugu patys pasidairyti po šalį. Aišku, geriausia būtų išsinuomoti automobilį. Tai nelabai brangu, bet prieš sėdant prie vairo reikia pagalvoti, ar tikrai verta. Teoriškai Turkijoje judėjimas vyksta dešine kelio puse, bet praktiškai turkai dažniausiai važiuoja kelio viduriu ir nežada trauktis nė į vieną pusę. Jie atiduoda save į likimo rankas ir pasikliauja Alacho malone. Šiaip mieste greitis ribojamas iki 50, o užmiestyje - iki 90 kilometrų per valandą. Autostradų nedaug. Dauguma kelių - dviejų juostų, serpantinais kopiančių į kalvų viršūnes ir besileidžiančių žemyn. Ypač atsargiai reikia važiuoti naktį, nes turkas gali važiuoti ir neįsijungęs šviesų, neapšviestą mašiną gali palikti vidury kelio. Tad autoavarijos čia labai dažnos.
Patogu važiuoti ir tarpmiestiniais autobusais. Jie su kondicionieriais, bet karštą dieną geriau nusipirkti bilietą į tą sėdynę, kuri pavėsio pusėje. Jei nepatinka cigarečių dūmai, sėskite autobuso priekyje, nes "galiorkoje" rūkoma. Bilietai nėra labai brangūs: nuvažiuoti 100 kilometrų kainuoja apie 3-5 dolerius. Galima keliauti ir traukiniu, bet paprastai tokia kelionė trunka du kartus ilgiau. Tik greitieji traukiniai ("mavi tren", "ekspres" ar "mototren"), kursuojantys tarp Ankaros, Stambulo ir Izmiro, yra gan patogūs. Reikia atminti, kad kartais stočių pavadinimai nesutampa su miestų pavadinimais. Jei važiuodami į Stambulą norėsite išlipti miesto azijinėje dalyje, lipkite stotelėje "Haydarpasa", o jei europinėje - "Sirkeci". Turkų pasididžiavimas - greitasis traukinys, kursuojantis tarp Stambulo ir Ankaros. Vagonuose ne tik rodomi filmai, bet, panašiai kaip ir lėktuve, tiesiai į sėdimą vietą patiekiami pietūs.
Gurmanų rojus
Neteko važiuoti šiuo traukiniu, tad nežinome, ką valgo jo keleiviai, bet šiaip Turkijoje yra ko paragauti net ir išrankiausiam gurmanui. Pirmiausia apstulbina pavadinimai. Kur jūs kitur paragausite "vizirio pirštelių" ar "moteriškų šlaunyčių", suvalgysite "perpjautą pilvą".
Kiekvienas Turkijos regionas turi savo tradicinius patiekalus. Šiaurinėje dalyje, prie Juodosios jūros, pirmenybė teikiama žuviai, kitiems jūros produktams. Labiau į vakarus, Egėjo jūros link, vadinamojoje Mažojoje Azijoje, ilgą laiką gyveno graikai, kurie padarė įtaką ir šio krašto virtuvei. Čia populiarūs šalti užkandžiai, kuriuos gaminant būtinai naudojamas alyvų aliejus. Geras užkandis, ypač prie degtinės stiklelio, - turpotu. Tai į laurų lapus panašūs kepti, citrinos sultimis pagardinti lapai. Turkai sako, kad šis užkandis smarkiai pagerina kraujo apytaką. Egėjo jūros pakrantėje populiarūs ir žuvies, ir mėsos patiekalai. Pavyzdžiui, čongiši - mėsos gabaliukai, sumauti ant medinių pagaliukų. Arba kjutandyr kebab - visas avinas, iškeptas ant žarijų. Prie jo patiekiama keptų svogūnų.
Patys turkai sako, kad turtingiausia Pietų Anatolijos virtuvė. Joje - per pusantro tūkstančio patiekalų. Pietūs čia pradedami kukurūzinių miltų paplotėliais, po to valgomi užkandžiai ir tik po to - pagrindiniai patiekalai. Pavyzdžiui, ičlikiufta - kotletai, į kurių faršą dedama graikinių riešutų, raudonųjų pipirų pastos. Po to jie apvoliojami miltuose ir verdami vandeny. Šiame krašte valgomi beiti kebabai - 1,5 metro šašlykai ar patmudžan kebabai - mėsa su baklažanais. Tik šiame krašte galima paskanauti plovo su pistacijomis.
Neteko ragauti, bet pasakojo apie dar vieną labai neįprastą patiekalą - čiykiufta. Tai žalios mėsos kotletai. Veršienos gabaliukus aštriais peiliais pjausto tol, kol jie pavirsta faršu. Po to prideda kruopų, pipirų, druskos, prieskonių ir padarę kotletuką meta jį į lubas. Jei kotletas prilipo prie lubų, vadinasi, valgyti galima, jei ne - smulkinama ir maišoma toliau. Šiam patiekalui paruošti reikia 3-4 valandų. Pasakojama, kad šalies pietinės dalies deputatai, spręsdami kažkokį ginčą, ėmė mėtytis kotletukais. Kai nė vienas jų nenukrito ant žemės išrinktieji užmiršo ginčus ir pradėjo kotletus valgyti.
Turkiška virtuvė yra viena seniausių pasaulyje. Tai patvirtino patys turkų mokslininkai, neseniai iššifravę šumerų raštus. Pasirodo, tai buvo įvairių patiekalų, sukurtų net 3000 metų prieš Kristų, receptai. Paaiškėjo, kad daugelio šalių, tarp jų ir Lietuvos, nacionaliniu patiekalu tapę šašlykai pirmiausia pradėti kepti Turkijoje maždaug prieš 4000 metų. Tais tolimais laikais šašlykai buvo ruošiami iš aukojamo avino mėsos. Be įvairių prieskonių, kepant buvo naudojamas alyvų aliejus ir medus. Turkijoje šašlykai (čia jie vadinami kebabais) ruošiami įvairiais būdais, naudojant įvairią mėsą ir daržoves.
Skanaus!
Šašlykų receptų šiandien tiek, kiek ir šalių. Štai keletas iš jų. Libaniečiai mėsai marinuoti ima šaukštą susmulkinto česnako ir po du šaukštus imbiero bei citrinos sulčių, ketvirtadalį stiklinės aliejaus, šaukštą trinto svogūno, taip pat paprikos, maltos kalendros. Kilogramą iškaulintos avienos reikia supjaustyti į 24 gabalus ir valandą palaikyti marinavimui paruoštame skystyje. Po to mauti ant keturių iešmų, o tarp mėsos gabaliukų sumauti pipirus, pomidorus ir svogūnus. Kepti 10 minučių virš įkaitusių anglių. Patiekiamas su ryžiais ir agurkų bei jogurto padažu.
Anglai vienai porcijai šašlykų ima 200 gramų jauno ėriuko mėsos, supjausto ją nedideliais gabalėliais ir marinuoja per naktį citrinos sultyse su druska ir rozmarinu. Maunant ant iešmo į kiekvieną gabalėlį įsmeigiama rozmarino šakelė. Ant iešmo maunamos ir česnako skiltelės. Kepama 15-20 minučių.
Amerikiečiai 450 gramų kiaulienos supjausto į 20 dalių. 10 minučių mėsą palaiko česnako, žalios laimos sulčių ir čili padažo mišinyje. Po to kiaulienos gabalėlius mauna ant pagaliukų su raudonojo svogūno ir konservuoto mango gabalėliais. Kepama 10-12 minučių palaistant tuo pačiu marinatu.
Prieš kepant medinius pagaliukus reikia 10 minučių palaikyti šiltame vandenyje, kad nesudegtų.
Būkite storas
Taigi grįžkime į Turkiją. Viešbutyje, kur mes gyvenome, buvo galima paragauti bent 200 patiekalų. Kartą per pietus vien saldumynų suskaičiavom per 30 rūšių. Tad dietų laikymąsi ar kalorijų skaičiavimą važiuojant į Turkiją reikia pamiršti. Tuo labiau kad sveikindamiesi turkai palinki: "Būkite storas". Iš tikrųjų čia nesuplonėsi. Daugelis saldumynų, panašiai kaip ir Graikijoje, labai saldūs, įmirkę riebaluose ir meduje. Riebūs ir antrieji patiekalai, užkandžiai. Ir nors tie riebalai augalinės kilmės, sveikatai ne tokie pavojingi, bet kalorijų juose sočiai. Turkai nevalgo kiaulienos, nepiktnaudžiauja ir alkoholiu. Nacionalinis gėrimas - anyžių degtinė rakija. Beveik visuomet ji geriama atskiesta vandeniu. Skiedžiama ji pabala ir vadinama liūtės pienu. Kiekvienas regionas turi ir savo vynus. Turkai daug geria airano - tai vaisinis jogurtinis gėrimas su druska, patiekiamas su ledu. Mėgstamiausias alus - "Efes". Karštą dieną labai skani šalta arbata su citrina.
Atjaunėti - į pirtį
Na, o turkišką smėlį ir dulkes geriausia nuplauti turkiškoje pirtyje. Didelės salės viduryje - didelis marmurinis stalas. Ir jis, ir pirties grindys, ir šalia esančios marmurinės kėdės - viskas šildoma iš apačios. Kai kurie sektoriai vos šilti, kiti - karšti. Pagulėjus 10 minučių ant šilto marmuro pateksite į pirtininko ar masažuotojo rankas. Viena jo ranka apmauta aštroka pirštine, kuria jis imasi masažuoti visą kūną. Taip daromas pilingas, nuo kūno nutrinama pasenusi oda. Po to visas kūnas padengiamas muilo putomis. Ir prasideda masažas. Muilo putose tvirtos pirtininko rankos maigo visą kūną, laužo kaulus. Po to - vandens procedūros. Pirtininkas prausia tave, nuolat vandeniu perlieja ir save. Iš tokios pirties išeini lyg naujai gimęs. Tiksliau, pirtininkas išveda paėmęs už rankos bijodamas, kad apsisukus galvai nepargriūtum. Priepirtyje paguldo ant lovos, užkloja rankšluosčiais ir tik ten gulint pradeda kaisti kūnas. Po tokios pirties porą valandų nerekomenduojama eiti prie jūros. Geriau pailsėti. Juk to mes ir atvažiavom į Turkiją.
