Aurelija JARUŠEVIČIŪTĖ, Vytautas ŽUTAUTAS
Į Šri Lanką gali patekti tik lėktuvu ar laivu. O štai šalies viduje keliauti gali tekti autobusu, traukiniu, galima joti ant dramblio, bet patogiausia ir greičiausiai vežanti susisiekimo priemonė vietinių vadinama "tuk-tuku".
Keliuose be jokių taisyklių
Kaip Egipte būtina pajoti ant kupranugario, taip Šri Lankoje reikėtų užsilipti ant dramblio. Dramblių atveda net į viešbučio kiemą. Patarnautojas pastato kopėtėles, užsilipai ir dairykis iš viršaus. Dramblys žygiuoja iš lėto ir oriai, ausimis plakdamas jūsų kelius. Jei kelyje pasitaikys upė, dramblys būtinai prisisiurbs vandens ir jums suruoš tikrą dušą. Smagu ant jo sėdėti ir žygiuojant miesto gatvėmis. Galite iš viršaus stebėti pro šalį lekiančius automobilius. O jų čia pilna visokiausių modelių ir iš įvairiausių šalių. Indiški autobusai, japoniškos tojotos ir mazdos, sunkvežimiai medinėmis kabinomis ir be durų. Posūkiuose vairuotojai laikosi įsikibę vairą, kad neiškristų. O tų posūkių čia daugybė jau vien dėl to, kad nuolat tenka ką nors lenkti, o tuo pačiu metu lenkia tave ir dar iš priekio atlekia bent keli tokie pat drąsuoliai, mirkčiodami šviesomis ir spausdami signalus. Šviesoforai sankryžose - tik didžiuosiuose miestuose. Visas kitas sankryžas pirmas pravažiuoja tas, kurio automobilis galingesnis ir signalas garsesnis. Norėdamas pereiti gatvę gali stovėti ant šaligatvio nors ir visą dieną - niekas nepraleis. Užsimerk ir eik. Jei likimo lemta tau dar gyventi, jei to nori Buda, gatvę pereisi. Jei ne - vadinasi, tokia tavo lemtis. Vietiniai eidami per gatvę irgi užsimerkia arba žiūri ne į tą pusę, iš kurios rieda transporto srautas, bet į priešingą. Ir dažnai praeina. Avarijų matėme ne vieną, bet žinant, kad važinėjama be jokių taisyklių, jų palyginti gal ir nedaug. Keliuose jokių ženklų, jokios informacijos. Tad išsinuomoti automobilį ir neapsimoka, nes kas keli šimtai metrų teks klausti kelio. Keliai nutiesti dar anglų ir nuo to laiko po truputį remontuojami. Paprastai tik viena juosta, tad nors ir atrodo, kad važiuojate greitai, iš tikrųjų vidutinis greitis labai mažas. Tuo labiau kad kelias dažniausiai eina per nesibaigiančius kaimus ir miestus. Prisimenate, koks gyventojų tankumas viename kilometre? Tai jie ir susispietę palei kelią. Įvairaus dydžio namukai ir lūšnos nesibaigia ir nesibaigia. Vietiniai automobilių beveik neturi, tad važinėja "tuk-tukais", autobusais, traukiniais arba vaikšto pėsti. Autobusus tenka gaudyti išėjus į kelią. Gaudyti tikrąja to žodžio prasme, nes sustoti vairuotojai nelabai linkę. Ypač tie, kurie vairuoja valstybinės įmonės automobilius ir algą gauna tik už vairo sukiojimą. Socializmas. Valdiški autobusai - tai tokios metalinės dėžės ant ratų su metalinėmis sėdynėmis. Durys tik gale, jos užtraukiamos tarsi kokia užuolaida. Lekia šios dėžės ant ratų irgi įspūdingai. Privatūs autobusai nudažyti kita spalva ir jų savininkai suinteresuoti pervežti kuo daugiau keleivių, kad kuo daugiau uždirbtų pinigų. Tai jau pirmieji kapitalizmo daigai. Į kai kuriuos miestus galima nuvažiuoti ir geležinkeliu, tačiau kelionė bus labai varginanti. Traukiniai vėluoja kiek tik nori, tad susiplanuoti laiką nepavyks. Keleivių daugybė, karštis nenusakomas.
"Tuk-tukas" nuveš kur tik nori. Paprastai tai sukiužęs triratis motociklas, ant kurio neaišku kaip pritvirtintas kėbulas. "Tuk-tukai" nardo automobilių sraute, tad jei niekas neužkliudys, nuvažiuosite palyginti greitai ir pigiai. Jei, aišku, iš anksto susitarsite ir pinigus mokėsite tik atvažiavę į vietą.
Beje, teko girdėti, kad kartais keliuose pasirodo ir policija. Panašiai kaip ir pas mus, su "fenais" matuoja greitį. Vietiniai žino, kad važiuoti galima 60 kilometrų per valandą greičiu. Panašiai tas sukiužusių automobilių srautas ir juda. Kai sėdi tokiame barškančiame autobuse ir tave mėto iš šono į šoną, atrodo, kad greitis didžiulis, bet kai žvilgteli į spidometrą, pamatai, kad vos velkiesi. Policininkai už greičio viršijimą baudžia maždaug vieno dolerio bauda. Geriausia - pareigūnui į kišenę. Jokių teisių niekas neturi, rimtesnę baudą gali gauti tik po rimtesnės avarijos.
Inteligentiški drambliai
Specialistai sako, kad visa Šri Lanka yra didžiulis botanikos sodas. Aišku, visokių driežų ateina vos ne į viešbučio kambarį. Beždžionės karstosi medžiais pakelėse, jų pilna ir miestų gatvėse. Kaimo viešbutyje nakvoję vokiečiai pasakojo, kad rytą juos prižadino kambarį užplūdusios beždžionės. Ir ne kokia viena, bet keliasdešimt. Šeimininkas vos išvarė. Laistė vandeniu, galų gale susprogdino petardą. Tada nekviesti svečiai išsinešdino. Lyg drakulos įsisupę į juodus lietpalčius nuo medžio ant medžio skraido sparnuoti šunys. Nors kitas gidas sakė, kad tai lapės. Įsivaizduokit mūsų šikšnosparnį, tik padidintą porą šimtų kartų. Brr... ar ne? Gatvėse ir net viešbutyje gali sutikti ir dramblį, bet turistams siūlo būtinai aplankyti dramblių prieglaudą.
Kažin ar dar yra kur nors pasaulyje tokia šių didžiulių gyvūnų prieglauda kaip Pinaveloje. Šri Lankoje šiuo metu gyvena apie 3 600 dramblių. Savo charakteriu jie gerokai skiriasi nuo afrikietiškų, nes yra ne tokie agresyvūs. Šrilankiečiai dramblius globoja, su jais bendrauja, juos myli, tad ir šie milžiniški gyvūnai atsako tuo pačiu. Pinaveloje įsteigta jauniklių prieglauda. Jei motina drambliuko dėl kokios nors priežasties nemaitina ar jauniklis lieka našlaitis jį atveža į prieglaudą. Čia jis maitinamas iki dvejų metų. Paprastai turistai atvežami tuo laiku, kai drambliukai geria pieną - 5-6 litrus per čiulptuką. Dar įdomiau stebėti, kai mažyliai išleidžiami į upę maudytis. Lyg pionieriai išsirikiavę į eilę ir triūbuodami drambliukai puola į upę. Vandens tik iki pilvo, tad kad sušlaptų visas kūnas, tenka gultis ant dugno.
Taip saugomi ne tik drambliai. Gale mieste yra panašus vėžlių inkubatorius.
Vėžlių veisykla
Vėžlių inkubatorius buvo įkurtas apie 1997 metus, kai katastrofiškai ėmė nykti šie nuostabūs gyvūnai. (Jūriniai vėžliai imti medžioti dėl skanios mėsos, riebalų, kiaušinių ir ypatingai gražių šarvų. Būtent iš vėžlio kiauto pagaminti papuošalai, rėmeliai, šukos ir kita turi didelę paklausą ir, aišku, gerą kainą.) Veisykla - ant vandenyno kranto, ten, kur vėžliai mėgsta dėti kiaušinius (beje, jie kasmet grįžta į tą pačią vietą). Kai vėžlys smėlyje padeda kiaušinius, jie surenkami ir perinami veisyklos inkubatoriuje - didžiuliame smėlio darže. Kiekvieno vėžlio vada ženklinama, kad būtų žinoma, kada laukti vėžliukų. Išsiritę iš kiaušinio mažyliai tris dienas auga specialiuose baseinuose, kol užgyja pilvuke esanti žaizdelė (panašiai kaip naujagimiui nukirpus virkštelę). Po to jie plukdomi į jūrą ir paleidžiami laisvėn. Anksčiau vėžliukus paleisti pavojinga - daug jų sudoroja plėšrios vandenyno žuvys.
Vėžlių veisykloje teko matyti ir porą albinosų - baltųjų vėžlių. Tokie vėžliai gimsta vienas iš 30 000-40 000 ir yra visai akli. Jie laikomi atskirai nuo normalių vėžlių, mat pastarieji gerai mato, skiria spalvas (užtat prastai girdi) ir nepriima savo draugėn nepanašaus į juos gentainio - skriaudžia. Iš 9 pasaulyje žinomų jūrinių vėžlių rūšių Šri Lankoje veisiasi penkios.
Pigiausi pasaulyje ananasai
Salą iš visų pusių supa šiltas Indijos vandenyno vanduo. Nuo gegužės iki rugsėjo į salą pučia musonas iš pietvakarių. Toje šalies pusėje lyja kasdien, kartais kaip iš kibiro. Kalnai, esantys šalies centre, lietaus debesų į rytinius ir centrinius šalies rajonus nepraleidžia, tad čia šviečia saulė. Gruodžio-vasario mėnesiais viskas atvirkščiai, tad būti sinoptiku šioje šalyje visai nesunku - jokių siurprizų.
Šalyje gali surasti įvairių klimatinių zonų. Prie vandenyno - džiunglės, auga bananai ir kokosai. Kylant keliu į kalnus vaizdas keičiasi ir kalno viršūnėje jau auga pušys. Daugumą augalų išvydome Kandi botanikos sode. Įspūdingiausias - fikusas, po kurio lapais gali vykti net konferencijos. Vienas augalas savo lianomis ir lapais uždengia net 50 arų. Jaunos porelės įsitaisiusios ir po orchidėjų žiedais. Bet visa tai gali rasti ir miestų ar kaimų gatvėse, namų kiemuose. Ant kiekvieno kampo siūlo ir įvairiausių vaisių. Nori kokoso? Prašau. Baltus marškinius ir sijoną dėvintis pardavėjas trimis peilio smūgiais nukerta galą, padailina, įstato šiaudelį - ir gerk. Kokoso pienas net ir per karščius šaltas ir maloniai atgaivina. O ir kokosai, ir ananasai, ir visokie kitokie skanumynai, augantys ant medžių, mūsų pinigais kainuoja vos kelis centus. Iš užsieniečio gali paprašyti ir daugiau, bet vis tiek tai bus kelis kartus pigiau nei pirkti ananasą "Maksimoje". O ir skonis šviežio, dar jokiais chemikalais neapdirbto vaisiaus visai kitoks.
