Praėjusį rašinį mes baigėme tuo, kaip nuskendo "Sultonė" - laivas,kuriuo plaukė karo belaisviai. Panašių katastrofų, kai kartu skendo ir kariškiai, ir civiliai, būta ir daugiau. Gal ir keista, tačiau daugiausia aukų yra pareikalavusi Baltijos jūra. Čia įvyko ir didžiausia katastrofa jūrininkystės istorijoje. Kažkaip visas katastrofas lyginame su "Titaniko" katastrofa. Tai dėl to, kad apie šį laivą žino visas pasaulis. Kitos katastrofos, nors jos ne mažiau dramatiškos, liko šešėlyje.
Visiems vienoda prabanga
1945 metų sausio 30 dieną išplaukęs iš Gdynės, buvo nuskandintas vokiečių laivas "Vilhelmas Gustlofas". Baltijos jūra pasiglemžė apie 9500 aukų. Tai septynių "Titaniko" aukų skaičius kartu sudėjus. Dar baisiau tai, kad trečdalis aukų buvo vaikai.
Pagal tarptautinę teisę laivo ataka buvo lyg ir teisėta, nes jis plaukė lydimas karo laivo ir vežė daug kariškių. Tačiau šio paskandinimo gėdijosi net patys rusai ir apie tragediją Baltijoje stengėsi nekalbėti. Apie šį laivą yra sukurtas ir per "Discovery" programas rodytas dokumentinis kino filmas, o žymus rašytojas Giunteris Grasas yra parašęs knygą "Krako žingsniu". G.Grasas aprašo, kaip sovietų povandeninio laivo kapitonas Aleksandras Marinesku nuskandina laivą.
1937 metų gegužės 5 dieną naują laivą. Nuleidžiant į vandenį, buvo numatyta jį pavadinti fiurerio vardu, tačiau pats Hitleris nusprendė įamžinti savo tarną ir bendražygį Vilhelmą Gustlofą, kurį nušovė Davidas Frankfurteris. Kaip ir iki šiol mūsų aprašyti laivai, taip ir "Gustlofas" buvo prabangus laivas. Jis nuo kitų galbūt skyrėsi tik tuo, kad jame buvo tiktai viena klasė, kad bent laive būtų pašalinti visi klasiniai skirtumai.
Po metų laivas išplaukė į pirmą kruizinę kelionę po Šiaurės jūrą. Laivas nuo pat pirmgalio iki paskuigalio atrodė kaip paveiksliukas. G.Grasas rašo, kad vokiečiai, pabuvę "Gustlofe", grįždavo į krantą kaip naujai užgimę. Laivas plaukdavo į vokiečių pamėgtą Madeiros salą, į Norvegiją.
1939 metų rugpjūčio 25-ąją turistinis kruizinis laivas tampa lazaretu, vežiojančiu sužeistus karius. Baigėsi atostoginės jūrų kelionės, fotografavimasis atminimui ir plepesiai saulės denyje. "Gustlofas" plaukia į Gdanską ir ilgam sustoja Gotenhafene - taip nuo karo pradžios privalėjo vadintis Gdynės uostas. Laivo įranga buvo išgraibstyta, o jame apsigyveno mokomosios karių kuopos. Taip visą karą laivas ir prastovėjo uoste, kol sovietų armija priartėjo prie Gdynės... Į Gotenhafeno uostą plūstelėjus tūkstančiams pabėgėlių, dalis jų sulipo ir į "Gustlofą". Jame jau buvo 918 povandeninių laivų jūreivių, 373 merginos iš pagalbinio bataliono (ryšininkės, mašininkės, raštininkės), 162 sužeisti kariai ir 173 laivo įgulos nariai. Į laivą prisigrūdo ir 8956 civiliai.
Didžiausia jūrų katastrofa
"Trisdešimtoji buvo antradienis. Nors ir daug metų stovėjęs, variklis dirbo be priekaištų. Pasišiaušusi jūra, sniego šuorai. Žmonės už maisto korteles vidiniuose deniuose gavo sriubos ir duonos. Abu torpediniai kateriai, turėję saugoti ir lydėti laivą iki Helos, netrukus nepajėgė galynėtis su vis didėjančiomis bangomis ir per radiją buvo pasiųsti atgal. Taip pat per radiją buvo nurodytas uostas: būsimieji Antrosios mokomosios divizijos povandenininkai, sužeistieji ir jūrų laivyno pagalbininkės turėjo išlipti ar būti išnešti Kylyje, bėglius išlaipinti buvo numatyta Flensburge", - taip G.Grasas aprašė tragedijos pradžią.
Ne vien "Gustlofas" plaukė per 12 jūrmylių nuo Pomeranijos kranto. To paties kurso laikėsi ir sovietinis povandeninis laivas S13. Jis su kitais dviem Baltijos "Raudonosios žvaigždės" laivyno laivais priešais Klaipėdą, dėl kurios kaip tik vyko mūšiai, tykojo išplaukiančių laivų. Kai A.Marinesku sužinojo, kad sovietai jau užėmė Klaipėdą, ėmė ieškoti, į ką paleisti neiššautas torpedas. Dvi savaites veltui ieškojęs grobio A.Marinesku išvydo "Gustlofą" ir nusprendė "nuskandinti fašistinius šunis, užpuolusius ir nusiaubusius tėvynę". Pasakojama, kad ant torpedų, kurias A.Marinesku paleido į vokiečių laivą, buvo užrašai: "Už Tėvynę", "Už Staliną", "Už tarybinę liaudį" ir "Už Leningradą". Trys iš keturių torpedų išlėkė, o Stalinui paskirtoji įstrigo vamzdyje. Pirmoji torpeda pataikė giliai po vandeniu į laivo priekį, kur gyveno įgula. Antroji sprogo po plaukimo baseinu, o trečioji - ties laivo viduriu. "Gustlofas" negalėjo duoti net SOS signalų, nes neveikė ir radijo aparatūra. Tik iš torpedinio laivo "Liovė" į eterį nuolat ėjo signalas: "Gustlofas" skęsta, į jį pataikė trys torpedos".
Kas vyko laivo viduje, sunku nusakyti. Likę gyvi katastrofos liudytojai pasakoja, kad kiekvienas rūpinosi tik savimi. Pasakojama apie vieną mokomosios divizijos karininką, kuris jam skirtoje kajutėje pistoletu nušovė tris savo vaikus, paskui žmoną ir pagaliau nusišovė pats.
Torpedinis laivas "Liovė" laikėsi per atstumą ir traukė iš vandens gyvuosius ir mirusiuosius. Jam padėjo ir į katastrofos vietą atplaukę garlaiviai "Gotenlandas" ir "Getingenas". Vėliau buvo suskaičiuota, kad nuskendo 9343 žmonės. Išsigelbėjo 1250.
Paminklas laivo kapitonui
Tai buvo didžiausia per visą istoriją jūroje įvykusi tragedija. Tuo metu tiek Maskva, tiek Berlynas neigė šį įvykį. Po karo Rytų Vokietijoje, kaip ir Sovietų Sąjungoje, ši tema irgi buvo tabu. Vakarų Vokietijoje apie tai buvo galima šnekėti, tačiau iš esmės vokiečiai pirmiausia turėjo kalbėti apie Vokietijos karo nusikaltimus. Pačių vokiečių kančių klausimas buvo šalutinis.
Nekaip susiklostė ir šios tragedijos kaltininko kapitono A.Marinesku gyvenimas. Grįžęs į Turku uostą jis nebuvo šlovinamas kaip didvyris, o 1945-ųjų rugsėjo mėnesį buvo atleistas iš povandeninio laivo vado pareigų, pažemintas į vyresniuosius leitenantus ir demobilizuotas iš karinio jūrų laivyno. Marinesku buvo priverstas įsidarbinti statybinių medžiagų sandėlio vedėju. Ten dirbdamas nenurimo ir ėmė kaltinti kolektyvo direktorių ėmus kyšius. Tačiau atsitiko atvirkščiai - ypatingas teismas jį patį nuteisė 3 metus kalėti. Jis buvo išvežtas į Kolymą Rytų Sibire, iš kur sugrįžo smarkiai sirgdamas. Tiesa, buvę jūreiviai visaip juo rūpinosi ir pasiekė, kad povandeninio laivo kapitonas būtų reabilituotas. Jam buvo grąžintas kapitono laipsnis ir teisė į pensiją, o Leningrade (dabartiniame Peterburge) pastatytas paminklas.
Civiliai ir kariai skendo kartu
Beje, A.Marinesku, tęsdamas priešų medžioklę, nuskandino ir dar vieną laivą - "Generolą fon Štoibeną". 15 tūkst. tonų vandentalpos laivas, plaukęs iš Pilau su daugiau kaip 1000 bėglių ir 2000 sužeistųjų, nuskendo per 7 minutes. Toje katastrofoje išsigelbėjo tik 300 žmonių.
Tokių katastrofų, kai per karą nukenčia civiliai, būta gerokai daugiau. Anglų bombonešiai Noišteto įlankoje nuskandino laivą "Kap Arkoną", vežusį koncentracijos stovyklų kalinius. Likus keletui dienų iki karo pabaigos, nuskendo 7000 buvusių kalinių...
1945 m. balandžio 16-ąją sovietai Baltijos jūroje nuskandino vokiečių keleivinį laivą "Goją". Juo plaukė 6100 keleivių. Didžioji dauguma buvo Vermachto kariai. Jie nuskendo per 10 minučių. Laivo nuolaužos netoli Pragaro pusiasalio buvo surastos tik 2003-iaisiais.
Patys vokiečiai irgi negailėjo kitų. Dar 1915 metų gegužės 7-ąją Vokietijos povandeninis laivas paskandino britų lainerį "Luzitaniją".
JAV šiuo laivu į Europą vežė ginklus, šitaip keldama pavojų nieko apie tai nežinantiems keleiviams. "Luzitanijos" išplaukimo dienos rytą Niujorko laikraščiuose pasirodė vokiečių pasiuntinybės perspėjimas, kad laivas gali būti torpeduotas. Tačiau dauguma keleivių nusprendė tęsti kelionę.
Tą dieną, kai keleiviai po sočių pietų išsiskirstė po kajutes popiečio miego, į dešinįjį bortą smogė vokiečių torpeda. Po šio sprogimo netrukus pasigirdo dar vienas, ir laivas ėmė grimzti. Manoma, kad tada sprogo laivo triumuose buvę sprogmenys. Didžiulis keleivinis laineris nuskendo per 18 minučių. Žuvo beveik 1200 žmonių, iš kurių 800 laivo keleiviai. Tarp žuvusiųjų buvo 159 amerikiečiai. Šis išpuolis paskatino JAV įsitraukti į Pirmąjį pasaulinį karą.
Sprogimas jūroje, aukos - krante
Dar viena didžiulė nelaimė, per Pirmąjį pasaulinį karą nusinešusi tūkstančius civilių gyvybių, įvyko 1917 metų gruodžio 6-ąją Halifakse. Iki šiol kanadiečių atmintyje ši data siejama su didžiausia tragedija.
Per visus karus Halifaksas buvo svarbus uostas. Dėl neužšąlančio uosto miestas plėtėsi ir daugelį metų čia buvo viena didžiausių D.Britanijos imperijos karinių bazių. 1906 metais miestas buvo perduotas Kanadai, o po 11 metų ir įvyko tragedija.
Tą dieną esant puikiausiam matomumui uoste susidūrė laivai. Į nedidelį prancūzų laivą "Monblaną" atplaukusį iš Niujorko, atsitrenkė truputį didesnis norvegų krovininis garlaivis "Imas". Norvegų laivas priekigaliu smogė į "Monblano" dešinį bortą. Tie, kurie stovėjo ant "Monblano" tiltelio, iš siaubo sustingo vietoje. Jie žinojo, kad prancūzų laivo triumai pilni sprogmenų ir kad tūkstančiams žmonių gresia mirtis. Miesto rotušės bokšto laikrodis rodė 9 valandas ir 6 minutes, kai nuaidėjo siaubingos jėgos sprogimas!.. Manoma, kad iki atominės bombos pasirodymo tai buvo pats galingiausias sprogimas. Visi pastatai, stovėję abipus įlankos buvo nušluoti nuo žemės paviršiaus. Sugriuvo našlaičių prieglauda, trys mokyklos, bažnyčios, gamyklos, sandėliai. Nuo sprogimo bangos išbyrėjo langai netgi Truro mieste, esančiame už 30 mylių nuo Halifakso. Mieste žuvo apie 4000 žmonių, dar 9000 buvo sužeisti. 25 tūkst. žmonių neteko pastogės.
Kitame numeryje: katastrofos upėse ir ežeruose, didžiausios XX amžiaus pabaigos nelaimės jūrose.
