Boleslovas Dačiulis
Ne mano
Užaugau aš neklasinėj visuomenėj.
Dabar, atrodo, klasinę kuriu,
Tačiau, žmonos ir mano nuomone,
Vis tiek dar nieko, nieko neturiu.
Ne mano laukas, ne mano vėjas,
Ne mano alksnis pabaly...
Kišenėj nieko neturėjęs
Sukurti nieko negali.
Seniai Tėvynė sudozuota:
Ši dozė - man, anoji - tau...
Net ir valdžia privatizuota,
O aš - nė euro nematau!
Aš imčiausi ir verslo, ir apyverslio,
Slapta bendrovė gimtų ne viena,
Bet trukdo neturėjimo apynasris,
Nes piniginė velniškai plona.
Ne mano varlės, ne mano žuvys,
Ne mano jūra ir nafta,
Nors dar ir vartosi liežuvis,
Bet jau ne mano sveikata!
Ne mano kelias, ne mano takas,
Ir socrūpyba ne mana...
Be to, kaimynas kartais sako,
Kad nebe mano bus žmona.
Dangau, padėki randantiems ir ieškantiems,
Ir sėdintiems ant ratų keturių.
Atleiski man, nerūstauki, o Viešpatie,
Kad nieko, nieko šiandien neturiu.
Ne mano bankas, ne mano miškas
Ir niekas dvaro man neduos.
Gal liks mažytis obeliskas
Ramunių liūdinčiuos žieduos!?
Pro jį praeis protingi žmonės,
Laimingo atilsio linkės...
Atsiprašau! Tokios malonės
Tada jau man nebereikės!
Užaugau aš neklasinėj visuomenėj
Ir jeigu ją, broluži, dar meni,
Partkomai buvo. Šiandien, mano nuomone,
"Chvatkomai" šimteriopai stipresni!
