1. Meksika: tekila bum-bum ir amerikietiški mėsainiai Aurelija Jaruševičiūtė ir Vytautas Žutautas
Meksikos Jungtinės Valstijos yra Šiaurės Amerikoje. Plotu jos 30 kartų didesnės už Lietuvą. Panašiai daugiau ir gyventojų - 99 milijonai. 60 procentų - metisai, 30 procentų - indėnai, 9 procentai - baltųjų. 90 procentų meksikiečių - Romos katalikai. Kalba ispanų ir indėnų kalbomis.
Kiekvieną kartą perkant lėktuvo bilietą tolimesnei kelionei verta pagalvoti - ko gi aš ten skrendu? Ypač prieš kelionę per Atlantą, kai lėktuve iš Amsterdamo, Londono, Frankfurto ar Paryžiaus teks praleisti apie 12 valandų. Kad ir koks būtų patogus skrydis, laikas ten, aukštybėse, slenka labai lėtai, juolab kad ir laikrodžio rodykles tenka nuolat atsukti atgal. Iš Amsterdamo į Meksiką išskridome 12 valandą dienos, ore iškabojome irgi 12 valandų, o nusileidome 16 valandą. Žodžiu, laiką aplenkėme ir para pailgėjo net 8 valandomis. Užtat skrendant atgal - viskas atvirkščiai. Iš Kankuno Meksikoje pakilome 24 valandą, skridome tik 9 valandas (skrydį sutrumpino Žemės sukimasis), o Amsterdame nusileidome 16 valandą. Grįžęs namo kelionės nuovargį kaipmat pamiršti ir tada gali sau atsakyti į klausimą, ar vertėjo belstis į tokias tolybes. Nusivylusiųjų kelione į Meksiką gal ir būna, bet turbūt tik vienas kitas. Aišku, jokiu būdu neverta sėsti į lėktuvą, jei galvoji tik apie maudynes Karibų jūroje ar karštą paplūdimio smėlį. To gero galima rasti gerokai arčiau. Karštos saulės, stiprios tekilos, šilto vandens Meksikoje ieško amerikiečiai ir kanadiečiai. Prieš 20 metų tuščioje Jukatano pakrantėje amerikiečiams buvo pastatytas naujas miestas Kankunas ir dabar jie užpildo šimtus viešbučių. Nereikia net skristi lėktuvu. Iš artimesnių miestų į Kankuną galima persikelti keltu, net neišlipant iš savo automobilio. Amerikiečiams ir kanadiečiams šis Pietų Meksikoje pastatytas miestas - tikras rojus. Siauroje pakrantėje nutiesta šiuolaikinė autostrada, palei kurią išsirikiavę įmantriausios architektūros viešbučiai, kazino, restoranai, klubai. Gelsvas smėlis, rami jūra, šiltas vanduo, tropinė žaluma ir ryškios gėlės... Ar tai ne ta vieta, kur galima rasti prabangą ir ramybę?! Šalia Kankuno - dar keletas lankytinų vietų. Tai didžiausia Meksikai priklausanti Kosumelio sala ir visai nedidelė Moterų sala (Isla Mujeres), kurios irgi lyg specialiai sukurtos neužmirštamam poilsiui. Nardytojai sako, kad jūra ir rifai prie Kosumelio netgi gražesni nei Maldyvuose.
Turi ką veikti Kankune ir senovės bei istorijos mylėtojai. Valanda autobusu Karibų jūros pakrante ir atsidursite Tulume - tai buvęs pagrindinis majų uostas. Jei pasuksite į Jukatano vidurį, privažiuosite senovės majų miestą Čičen Icą ar Ušmalį. Tačiau amerikiečius tokios kelionės nelabai vilioja. Jie geria viskį ar tekilą ir voliojasi ant smėlio. O tam čia sudarytos visos sąlygos: šalto kokteilio ar taurelę tekilos gali išgerti net neišlipęs iš baseino, nes beveik kiekvieno didesnio baseino viduryje - baras. Pliaže po nendrių stogeliu stovi indėnas ir visą dieną iš šviežių vaisių spaudžia sultis. Čia pat ir restoranas, į kurį gali užeiti net vilkėdamas maudymosi kostiumėlį ir kimšti į skrandį ko tik širdis geidžia. Maitinimosi įpročiai ir per atostogas, matyt, išlieka: toje restorano dalyje, kur patiekiamas meksikietiškas maistas, dažniausiai tuščia, o storuliai amerikiečiai rikiuojasi prie picų, dešrelių ir kitokio "makdonaldinio" maisto. O jo prisikimšus belieka tik vartytis prie jūros - net į vandenį tingisi lįsti. Tad neverta stebėtis, kad merginos animatorės, besirūpinančios, kad pliaže turistai nenuobodžiautų, pasimankštinti sušaukia vos 3-4 moterėles, kurios stenėdamos bando pajudinti savo storus užpakalius. Į jūrą su vandens dviračiu ar irkline valtimi išplaukia vienas kitas - sportuoti nesinori. Kas kita - plaukti laivu geriant kokteilį.
Atvykus iš Lietuvos valgyti dešreles būtų nuodėmė, tad mes kibome į meksikietišką maistą. Šios šalies virtuvė savotiška, o kulinarinėms tradicijoms įtakos turi indėnų genčių virtuvė, susimaišiusi su ispanų ir prancūzų receptais. Pagrindinis pačių meksikiečių maistas - kukurūzai (kepti, virti), kukurūzų miltai, paplotėliai su tarkuotu sūriu, majonezu, mėsa, maltais pipirais. Skanios tortilės, kurių galima paskanauti ir pas mus. Vizitinė meksikiečių virtuvės kortelė yra daugiau kaip 80 rūšių deginantys čili pipirai. Iš jų gaminama šimtai padažų, jų dedama ir į mėsos, ir į žuvies patiekalus, ir į daržovių salotas. Restoranuose, kur maitinasi turistai, paprastai tie padažai padedami atskirai - dėkis kurio nori, bet nenusvilk. Kaip toje reklamoje: kartą paragavęs, skonio nepamirši visą gyvenimą. Taip nudegina burną ir skrandį, kad užgesinti tokį gaisrą nepajėgia net vynas, nes tada dega dar smarkiau. Tenka griebtis tekilos.
Tekila čia geriama kiek kitaip nei pas mus. Lietuviai išmokyti lyžtelti druskos, išgerti kaktusų degtinės ir užsikąsti citrinos ar laimo griežinėliu. Meksikiečiai pirmiausia į burną įsilašina kelis lašus laimo sulčių ir nuryja su tekila, o po to palaižo druskos. Baruose labai populiari tekila bum-bum. Į taurelę įpilama tekilos, įlašinami keli lašai grenadino, o galiausiai - spraito. Po to barmenas ima medinę lentelę, trenkia ja į stalą ir uždengęs taurelę smagiai trinkteli ant lentelės. Gėrimas suputoja, jį reikia išgerti vienu mauku. Jei neužspringsi, esi tikras gėrėjas. Tikrų vyrų gėrimas yra tekila sangrito. Taurelė tekilos užsigeriama kita taurele, kurioje - tirštos pomidorų sultys, tobasko padažas ir dar įvairių prieskonių, druskos. Po tokio gėrimo burnoje irgi siaučia gaisras. Bent jau mums, prie to nepratusiems europiečiams.
Tekila gaminama iš kaktusų. Kaktusų tėvynė - Meksika. Tai buvo šventi augalai, prie kurių actekai įrengdavo altorius ir dievams aukodavo žmones. Aukos būdavo guldomos ant aštrių kaktusų dyglių. Kaktusai - tai ir statybinė medžiaga, ir kuras, ir maistas. Nuvalę dyglius meksikiečiai valgo sultingąją kaktuso dalį, lapus, žiedus ir sėklas. Iš kitos pusės, ir tie dygliai vietiniams ne taip skaudžiai duria, nes liaudies dainose jie prilyginami švelnioms mylimosios rankoms.
Beje, kaktusai iš Meksikos nukeliavo į Australiją ir ten vos nepridarė bėdos. Klimato sąlygos jiems čia labai tiko, tad naujajame žemyne jie plito taip pat sparčiai, kaip kadaise triušiai. Kovos su dygliuotuoju priešu planai buvo svarstomi net šalies parlamente, bet "okupantai" į tai nekreipė jokio dėmesio. Didžiuliai Australijos plotai tapo kaktusų laukais. Kaktusai buvo įveikti tik tada, kai iš Meksikos buvo atvežta kaktusų kandžių.
Pasauliui Meksika padovanojo ne tik kaktusus ir tekilą. Iš čia pasklido kukurūzai, medvilnė, pomidorai, ananasai, avokadai, pipirai ir dar daugybė įvairių produktų (meilės žinovai teigia, kad sifilis - irgi meksikietiškos kilmės), tad ir dabar jie labai plačiai vartojami. Pupelės valgomos šviežios ir džiovintos, keptos ir kaip bandelių įdaras, dedamos į sriubas. Iki europiečių atėjimo indėnai nežinojo, kas yra jaučiai, karvės ar vištos, todėl ruošdavo patiekalus iš vietinių paukščių ar gyvūnų. Ir dabar kaimuose ir miesteliuose valgomas virtas žaltys ar iguana su kukurūzų koše, kepta gyvatė, šuniena. Prigijo ir atvežtiniai gyvūnai, o pridėjus pupelių ar kukurūzų, dabar iš šių gyvūnų mėsos ruošiami meksikietiški patiekalai. Viščiukas "meksikali", ant iešmo kepti kiaulienos gabaliukai "takos al pastor", jautiena su pupelėmis, virta kiauliena su daržovėmis "čipiljo". Žuvis irgi kepama panašiai kaip pas mus, tik jai ypatingą skonį suteikia prieskoniai ir padažai.
Desertui patiekiami vaisiai. Meksikiečiai didžiuojasi ir patys mėgsta išgerti puodelį šokolado. Jie sako, kad visi "snikersai" ir "marsai", kuriais dabar taip žavisi jaunimas, yra meksikietiškos kilmės, nes šokoladinio medžio tėvynė - irgi Meksika. Šis medis labai kaprizingas. Jis auga ir išgyvena tik rajonuose, kurie nuo ekvatoriaus nutolę maždaug per 20 laipsnių. Šokoladiniui, arba kakavos, medžiui reikalinga pastovi drėgmė, jis neatlaiko žemesnės kaip 16 laipsnių temperatūros (žinoma, pliusinės). Žiedai su penkiais lapeliais pasirodo tiesiai ant kamieno ar storesnių šakų. Vaisiuose, kuriuos sudaro saldus minkštimas, - po 30 sėklų. Tą minkštimą labai mėgsta beždžionės. Iš pradžių tik minkštimą vartojo ir žmonės, kol pajuto, kad sėklos turi vos ne stebuklingų galių. Actekai ir majai kakavos grūdelius naudojo kaip pinigus. Iš sumaltų grūdelių gamino gėrimą ir galvojo, kad jį žmonėms padovanojo dievai - toks jis jiems buvo skanus. Gėrimas buvo pavadintas čokolatliu. Vėliau mokslininkai šį žodį išvertė į lotynų kalbą kaip "kakava - dievų maistas".
Indėnai gėrė kakavą šaltą ir buvo įsitikinę, kas ji suteikia gudrybės, o svarbiausia - gerina potenciją, kuria ypač didžiavosi paskutinis actekų imperatorius Montesuma. Per dieną jis išgerdavo iki 50 puodelių čokolatlio. Montesuma tuo gėrimu pavaišino ir savo užkariautojus ispanus, kurie dar 100 metų sugebėjo slėpti šį skanų gėrimą nuo kitų europiečių. 1606 metais kakavos paruošimo receptą pavogė italų keliautojas A. Karletis ir paskleidė po visą Europą. Senajame pasaulyje gėrimas buvo labai populiarus. Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV žmona Marija Tereza visiems gyrėsi labiausiai šiame pasaulyje mylinti savo vyrą ir kakavą.
Kakava plačiai paplito po pasaulį. Portugalai ėmė ją auginti savo kolonijose Afrikoje ir dabar šis žemynas pasaulio rinkai tiekia 55 procentus jos žaliavos, o kakavos tėvynė Meksika - tik 1,5 procento. Dabar ji auginama tik pietinėje Tabasko valstijoje ir didžioji dalis išvežama į JAV.
