Aurelija Jaruševičiūtė, Vytautas Žutautas
Neseniai vienoje apklausoje vokiečiai, prancūzai ir anglai prisipažino bijantys Europos Sąjungos plėtros ir nepasitikintys savo rytiniais kaimynais. Ir tik Maltos gyventojai iš dešimties naujų priimamų valstybių seniesiems europiečiams nekelia jokios baimės. Kodėl? Parūpo patiems tuo įsitikinti, tad nusipirkome lėktuvo bilietus į Maltos sostinę Vallettą.
Pensininkų lėktuvas
Iš karto pasakysim, kad kelionė į Maltą yra gan nepatogi - tenka arba nakvoti Frankfurte, arba vos ne visą dieną laukti lėktuvo. O kai jau paskelbė, kad vyksta keleivių registracija į mūsų reisą, priėję prie Maltos avialinijų langelių iš nuostabos net išsižiojome: eilėje rikiavosi kandidatai į numirėlius. Gal buvo koks vienas penkiasdešimtmetis, o likusieji keleiviai tikriausiai aštuoniasdešimtmečiai ir vyresni. Tarp jų ne vienas - invalido vežimėlyje. Žodžiu, pensininkų lėktuvas. Beje, tokių lėktuvų pasibaigus vasaros sezonui į Maltą iš visos Europos skrenda ne vienas ir ne du. Mažesnėmis kainomis ir puikiu oru vėlų rudenį skuba pasinaudoti ir anglai, ir prancūzai, ir olandai, ir vokiečiai. Tad kretančių senukų ir invalidų lapkričio viduryje - pilni Maltos viešbučiai, miestų gatvės, autobusai. Jei sutiksi jaunesnį ne vietinį, gali drąsiai užkalbinti rusiškai - kol kas rusų pensininkai, matyt, neturi už ką keliauti, tad visais metų sezonais keliauja tie, kurių piniginėje užtenka "žaliųjų". Rusų turistų Maltoje gan daug. Jie čia mėgstami, nes negaili arbatpinigių, yra draugiški. Maltos turizmo ministerija pajuto, kad Rusijos turistai - tai neišsemiami aruodai, todėl šiai šaliai skiria ypatingą dėmesį. Tiesioginiai lėktuvų reisai į Maskvą ir Sankt Peterburgą, rusiškai kalbantys viešbučių darbuotojai, rusiški meniu, rusiški interneto puslapiai apie Maltą daug prisideda prie to, kad turistų iš Rusijos sparčiai daugėtų.
Žinių - ne per daugiausia
Ką mes žinojom apie šią šalį skrisdami į Maltą? Kad tai mažytė sala Viduržemio jūroje. Vos 400 000 gyventojų turinti buvusi britų kolonija yra 90 kilometrų už Sicilijos. Kaip ir mes, Malta ruošiasi į Europos Sąjungą. Kovo 8-ąją vykusiame referendume dalyvavo net 92,5 procento gyventojų, bet tik vos daugiau nei pusė (53,6 procento) pasisakė už tai, kad šalis būtų priimta į ES. Kol kas Maltoje nėra mūsų atstovybės, ambasadorius šiai šaliai reziduoja Romoje, tačiau vis daugiau lietuvių atranda šią salą. Ir ne tik turistų. Maltoje šiemet koncertavo S. Sondeckio diriguojamas Lietuvos kamerinis orkestras, apie šią šalį žino mūsų futbolininkai. Buvo susitikusios rinktinės, teko girdėti, kad kažkuriame Maltos klube žaidžia Vencevičius. Beje, berods 1997 metais Vilniuje vykusiame popdainų atlikėjų konkurse "Vilnius-97" pagrindinį prizą pelnė jauniausia dalyvė - devyniolikmetė solistė iš Maltos Olivija Levis. Ji tada išsiskyrė iš kitų, kad į Vilnių buvo atvažiavusi su savo mama. Dabar besilankydami Maltoje pabandėme surasti solistę, kuri žino apie Lietuvą, tačiau laikraščio "Malta Today" redakcijoje pavyko tik sužinoti, kad Olivija Maltos universitete baigė psichologiją, vadovavo vaikų chorui.
Jūra ir salos
Leidžiantis lėktuvui labai aiškiai pamatai, kad sala nedidelė, bet labai tankiai apgyvendinta. Namukas prie namuko, jokių tarpų, jokių kiemų. Beje, Maltos Respublika išsidėsčiusi keliose salose. Didžiausia - Malta (243 kvadratiniai kilometrai), šalia irgi tankiai apgyvendinta Gozo sala (69 kvadratiniai kilometrai), pakeliui į ją - 3 kvadratinių kilometrų, Komino sala. Joje - 8 gyventojai, bet čia labai geros sąlygos nardyti, tad prie Komino salos nuolat nuleidę inkarus stovi keli laivai. Į archipelagą įeina ir dar dvi visai negyvenamos salelės - Kominoto ir Filfla.
Atvykusius turistus maltiečiai pirmiausia supažindina su savo istorija. Pirmieji gyventojai salose pasirodė prieš 7 000 metų. Greičiausiai jie atplaukė iš Sicilijos, buvo puikūs jūrininkai. Gidas, vežiojęs mus po Maltą, apie jūrą ir jūrininkus pasakojo labai daug. Kitaip turbūt ir negali būti, nes jūra - tai maltiečių gyvenimas. Bet kiekvienas šalies gyventojas didžiuojasi salos istorija ir apie kiekvieną akmenį, apie kiekvieną namą gali ką nors papasakoti. Pagal vietinius, niekur kitur pasaulyje vienoje vietoje nerasi tiek architektūrinių paminklų, kiek jų yra Maltoje.
Vos ne žydai
Maltiečiai vieninteliai tarp europiečių priklauso semitams. Kalba susiformavo iš arabų kalbos, bet skiriasi pakitusia priebalsių sistema, balsių gausumu ir daugybe skolinių iš italų ir anglų kalbų. Išgirdęs kalbant maltiečius pirmiausia pagalvosi, kad tai kalba arabai, o įsiklausęs pajusi, kad tai minkšta kalba. Arabai salose šeimininkavo kokius 200 metų, tad ir palikimas jų gan turtingas. Tai ir citrinos, mandarinai, apelsinai, medvilnė, o svarbiausia - drėkinimo sistema. Ir miestų pavadinimai - Rabatas, Marsšlokas. O kalba labai sunki ir net neverta bandyti nustebinti vietinius savo žiniomis - vargu ar jie supras, ką bandai pasakyti. Jei gerdamas taurę vyno vietiniam sakysi "į sveikatą" (bes saha tiak), tai jis gali tavo kieto tarimo ir nesuprasti, o jei jam pasakysi "čin čin", tai ir jis tau taip atsakys. Žodžiu, laužyti liežuvio neverta. Salos gyventojai visi kaip vienas kalba angliškai. O daugelis - dar ir prancūziškai, itališkai. Tai, kad jie semitai, negalvokite, kad yra žydai, bet šias dvi tautas vienija tai, kad jos išblaškytos po visą pasaulį. Trečdalis maltiečių gyvena Australijoje ir Amerikoje. O likusieji du trečdaliai - namisėdos, nenoriai išplaukiantys iš savo salos. Tačiau niekas nenustebs, jei Valetos gyventojas kaimynui papasakos, kad jis vakar buvo teatre Londone. Nuskristi savaitgaliui į Londoną, Paryžių apsipirkti, nueiti į teatrą ar koncertą - čia įprasta. Apie Siciliją nėra ką ir kalbėti - nuvykti į ją tas pat, kas mums nueiti į "Maksimą".
Bažnyčia - aukščiau visko
Maltiečiai sako, kad jų šventyklos senesnės nei egiptiečių piramidės. Kiekvienas su pasididžiavimu jums papasakos ir tai, kad 60-aisiais mūsų eros metais ties Malta per audrą sudužo apaštalo Povilo laivas ir šventasis net du mėnesius užsibuvo saloje. Kai tiktai Povilas išlipo į salą, jam apie ranką apsivyniojo nuodinga gyvatė. Bet šventajam neįkando. Vietiniai tai pamatę suprato, kad ateivis - šventas žmogus, ir nesipriešino, kai šventas Povilas salos gyventojus pašventino. Šie nuo tos dienos tapo katalikais. Ir dabar 98 procentai šalies gyventojų - katalikai. Šalies konstitucijoje parašyta, kad Malta - ne pasaulietinė valstybė, o šalis, kurioje gyvena katalikai. Kiekvienas maltietis glaudžiai susijęs su bažnyčia. Visi krikštyti, visi gyvena susituokę. Skyrybos uždraustos įstatymu. Dar Napoleonas bandė pakeisti šį įstatymą, tačiau nepavyko. Apie abortus vietinės moterys tikriausiai net nedrįsta pagalvoti, nes tai irgi uždrausta įstatymu. Dar visai neseniai išgirdę suskambus bažnyčios varpus visi skubėjo į bažnyčią, o tie, kurie buvo kelyje, trumpam sustodavo, sukalbėdavo maldą ir tik tada keliaudavo toliau. Atėję į valdžią leiboristai pabandė pasakyti "ne" bažnyčios diktatui, bet nelabai pavyko. Pasiekta gal tik tiek, kad esant svarbiai priežasčiai galima sekmadienį nenueiti į bažnyčią. Bet apie tai reikia pranešti kunigui, nes kiekvienoje bažnyčioje yra lankomumo žurnalas. O bažnyčių čia turbūt irgi gausiausia pasaulyje - 1 000 gyventojų tenka vieni maldos namai.
Be liemenėlės - į kalėjimą!
Iki mūsų dienų Maltoje uždrausta pornografija, net pliažuose moterims draudžiama pasirodyti be liemenėlės. Apie tai turi atminti ir turistai. Vietiniuose laikraščiuose teko skaityti tokią informaciją: už tai, kad nesilaikė įprastų moralės normų, pusei metų lygtinai buvo nuteista turistė iš Anglijos. O buvo taip: 34 metų anglė Melani Džen Smit su savo draugu 4 valandą ryto ėjo namo. Vyras nepastebėjo sudaužyto alaus butelio ir užlipo ant stiklų. Bet taip nevykusiai, kad persipjovė arteriją. Porelė skubiai paskambino medikams, o belaukdama, kol jie atvyks, ponia Smit nusisegė liemenėlę, kad sustabdytų savo draugo kraują. Kartu su medikais atvykę policininkai tai įvertino: moterį jie nusivežė į nuovadą ir surašė aktą apie pažeidimą. Teisėjas irgi nekreipė dėmesio, kad taip buvo pasielgta gelbstint draugą vidury nakties, ir moteriškę nuteisė.
Ir toks atvejis - ne vienintelis. Metus lygtinai buvo nuteistas Stanislavas Nikitinas iš Rusijos. Aštuoniolikmetis, prisirūkęs hašišo, į viešbučio koridorių išbėgo visiškai nuogas. Buvo iškviesta policija, vyrukas kapitonui dar nuplėšė antpečius ir buvo nuteistas. Visa laimė, kad lygtinai, tad neteko pajusti Maltos kalėjimų duonos. Ji, ko gero, nebūtų labai skalsi, nes kalėjimas Maltoje dažnai tuščias. Religingi žmonės laikosi Dievo ir Bažnyčios įsakymų, nenori nuodėmių, tad nepažeidinėja ir valstybės įstatymų. Vagystės, muštynės - labai retas atsitikimas, o apie žmogžudystes, plėšimus nėra ko ir kalbėti. Policija tiria nelaimingus atsitikimus ir gaudo turistus, kurie viešai nusirenginėja. Bet ir tai - vasarą, kai salą užplūsta jaunimas. Mūsų lankymosi metu gatvėse lėtai judėjo senukai, tad ir policijai išvis nėr ką veikti.
Tiesa, nors sala nedidelė - nuo vieno iki kito jos galo - 27, o skersai - 15 kilometrų, bet kelių čia tikrai daug. Ir nepasakysi, kad jie labai geri. Visi padengti asfaltu, bet duobėti. Tačiau policijos keliuose nesutiksi. Jai čia irgi nėra ką veikti. Malta kaip tik šiemet įrašyta į Gineso rekordų knygą kaip šalis, kurioje įvyksta mažiausiai avarijų.
