Su Vytautu Landsbergiu Briuselyje kalbėjosi Konradas Niklewiczius.
Konradas Niklewiczius: Prieš kelias dienas leidinyje „Gazeta“ pasirodė interviu su žinomu lietuvių publicistu Rimvydu Valatka. Tame pokalbyje nuskambėjo kaltinimas, kad jūsų konservatorių partija artėjančiuose savivaldybių rinkimuose nori pasiekti „istorinę pergalę“ prieš lenkus, atstovaujamus Lenkų Rinkimų Akcijos. Ir kad Landsbergis, kuris lenkus traktuoja kaip didžiausius Lietuvos priešus, nori tą pergalę pasiekti klastingu būdu: Vilniaus rajone laikinai registruojant partinius veikėjus...
Vytautas Landsbergis (juokiasi): Kiek pažįstu tą patį Landsbergį, tai jis niekuomet nekovojo su lenkais kaip su tauta arba mažuma. Kaip tik priešingai, kovojo už santykių ir abiejų tautų tarpusavio sutarimo gerinimą. Kartais pasitaikydavo klaidingi žingsniai iš kai kurių lietuvių arba lenkų pusės ir tada iš tikrųjų jis pasisakydavo kritiškai.
Tai, ką perskaičiau interviu, cituoju – „Landsbergis Lietuvos lenkus palaikė didžiausiais Lietuvos valstybės priešais“ – tai iš viso yra nesąmonė. Niekada taip negalvojau. Tokių blogojo Landsbergio pasisakymų leidinys „Gazeta“ niekur nesuras.
- Tuomet apie ką yra kalbama visoje toje sumaištyje? Nenorite pasiekti „istorinės pergalės“ prieš Lenkų Rinkimų Akciją? Nenorite laikinai registruoti partinius veikėjus, kad tuo būdu įtakoti savivaldybių rinkimų rezultatą ir nustumti lenkus nuo valdžios?
- Mano kreipimasis – vidaus laiškas Tėvynės Sąjungos nariams – oponentų buvo blogai suprastas. Nes aš nekalbu apie tai, kad savivaldoje yra lenkai. Problema yra ta, kad Lenkų Rinkimų Akcijos monopolinis valdymas rajone buvo nevykęs.
Gaila, kad mano rinkiminis kreipinys buvo suprastas kaip lenkų puolimas, o ne kaip nevykusios savivaldos kritika. Tiesą sakant, visuomet taip buvo. Jeigu lenkas Lietuvoje padarydavo kokią nors klaidą, už kurią jį reikėdavo patraukti atsakomybėn, tai jis iš karto pradėdavo garsiai skųstis: „gaudo mane, nes esu lenkas“.
Tačiau ne apie tai kalbama. Ar jūs žinote, kad Lenkų Rinkimų Akciją kritikuoja taip pat ir kitos vietinės lenkų grupuotės – Lietuvos Lenkų Liaudies Partija?
Netiesa, kad siūlau partiniams veikėjams „laikiną“ registravimą. Vilniaus rajone gyvena daug lietuvių, kurie yra – gal per tingėjimą – vis dar formaliai užregistruoti Vilniuje.
Todėl įkalbinėju juos, kad užsiregistruotų ten, kur iš tikrųjų gyvena. Kad būtų aktyvūs savo bendruomenės gyvenime.
Dar kartą pabrėžiu – iki šiol valdžia buvo nevykusi. Lietuvos Lenkų Rinkimų Akcijos (LLRA) monopolis neišsprendė, pvz., žemės nuosavybės klausimo. LLRA visuomet suverčia kaltę Lietuvos valstybei. Tuo tarpu būtent vietinė valdžia įdėjo nepakankamai pastangų, kad paruoštų planus, reikalingus pabaigti žemės grąžinimo procesą.
- Gal reakcija į Jūsų kreipimąsi buvo tokia staigi, nes Jūs paminėjote „istorinę pergalę“ prieš lenkus?
- Tokių žodžių nebuvo. Visa esmė tame, kad pirmą kartą turime galimybę laimėti savivaldybių rinkimus tame regione. Tikriausiai galime nutraukti vienos partijos valdymo monopolį. Juk pagaliau rinkimai – tai varžybos.
- Visa sumaištis kilo, turbūt, blogu momentu. Atrodo, Lenkijos ir Lietuvos santykiai yra istoriškai gerame lygyje.
- Faktiškai galime daug kalbėti apie istoriniu požiūriu gerą bendradarbiavimą su Lenkija. Jau Žalgirio mūšio arba Gegužės 3-iosios Konstitucijos laikais mums taip gerai sekėsi bendradarbiauti (juokas). Na, ir išsivadavimo iš TSRS kelyje.
- Kas šiuo metu jungia Lietuvą ir Lenkiją europinėje politikoje?
- Visų pirma energetinis saugumas ir iš to kylantis politinis saugumas. Norime būti kartu nepriklausomi nuo energijos šaltinio savininkės – Rusijos. Tuo labiau, kad tikriausiai nėra kitų dviejų tautų, kurios amžių bėgyje būtų taip nuskriaustos kaimyninės Rusijos veiksmų, kaip Lietuva ir Lenkija.
Reikia priminti, kad energetiniai reikalai ne visuomet mus jungė. Lietuvą skaudžiai palietė, kai Lenkija – Leszko Millero kairiųjų valdymo laikais – nutraukė dujų tiekimo iš Norvegijos sutartį.
Dabar Lenkijoje turime dešiniųjų valdžią ir gerai bendradarbiaujame, ypač energetikos srityje. Lenkija stengiasi vesti dar griežtesnę solidarumo politiką. Kai reikėjo, pasipriešino Rusijai – žinoma, turiu omenyje lenkų veto ES – Rusijos derybose, atsiradusio dėl energetinės chartijos, vėliau nutylėtos, bei įvesto embargo mėsai iš Lenkijos. Kritikavau Lietuvos valdžią, kad per silpnai rėmė tą lenkų veto.
- Bet kito didelio sąjunginio projekto – Europos Konstitucijos – atveju Lietuva kalba jau visai kitaip, nei Lenkija.
- Iš tiesų, nesutinku su Lenkijos valdžios požiūriu, kad tai Europos Konstitucijai iš karto reikėjo pasakyti „ne“. Mes, lietuviai, negalime sau leisti prabangos blokuoti tolimesnę Europos Sąjungos integraciją. Žinoma, turėjome savų pastabų dabartiniam tekstui. Aš pats kritikavau tą projektą. Bet Lietuva yra delikačioje situacijoje – nenori ir negali iškristi iš pagrindinės europinės politikos tėkmės.
Turime šiek tiek kitokį požiūrį į europinę integraciją nei dalis lenkų. Mums tolimesnė, gilesnė Sąjungos integracija – tai saugumas, tad kai kiti nori integruotis stipriau – negalime likti nuošalyje. Buvau įsiutęs, kai Brazausko kairiųjų valdžia pražiopsojo šansą Lietuvai įeiti į euro zoną. Dabar kovojame už patekimą į Šengeno zoną.
Išeitis iš dabartinės krizės galėtų būti „mažos konstitucijos“ paruošimas. Taip, kaip kažkada Lenkijoje, dešimčiai metų. Tai galėtų būti ištrauka iš svarbiausio teksto, kuris šiandien guli ant stalo, įrašų. Tokią „mažą konstituciją“ galima būtų pakartotinai pateikti referendumui Prancūzijoje ir Olandijoje.
