Olimpinė Lietuvos valdžios ramybė dėl įvykių Taline rodo Vilniaus provincialumą ir trumparegiškumą. Lietuvos užsienio politikos formuotojai taip užsiėmę Rusijos įtakos stabdymu Ukrainoje ir Pietų Kaukaze, kad nesugeba deramai įvertinti pavojingų Rusijos viražų čia pat, prie Baltijos. Žiniasklaida taip pat miega ir pasirodė tik keli analitiniai straipsniai elektroninėje žiniasklaidoje ir spaudoje. Kai kurie mūsų politikai paragino estus būti labiau pragmatiškais, o valstybinė televizija reportažo iš Talino metu dar sugebėjo pamokyti estus apie jų „spragas“ tautinių mažumų politikoje.
Nemanau kad vertėtu mokyti estų. Labiau mums reikėtų nusileisti nuo mūsų arogancijos kalno ir pripažinti, kad mums patiems reikia beveik visko pasimokyti iš mūsų šiaurinės kaimynės. Na, nebent mes juos galime pamokyti, kaip žaisti krepšinį.
Turbūt reikėtų giliau pažvelgti, kodėl Estijos rusakalbiai nesugeba integruotis į Estijos visuomenę? Atsakymas greičiausiai tas, kad protestantiškas ir vakarietiškas gyvenimo būdas jiems „neįkandamas“. Estai pasirinko kietą mažumų integracijos būdą, bet kitaip ir būti negalėjo, žinant Estijos demografinę padėtį. Estai nesutiko aukoti savo „vakarietiškumo“ ir prisitaikyti prie rusiškojo mentaliteto vien tam, kad padėtų slavams integruotis. O principinga laikysena tik dar kartą parodė, kas vadovauja Estijai - demokratiškai išrinkta valdžia.
Kieta, nuosekli ir pragmatiška Talino politika nuo nepriklausomybės paskelbimo tigro šuoliais artina Estiją prie Šiaurės valstybių, kurios vadinamos vienomis iš pažangiausių pasaulyje. Rusijos atakos tik dar kartą įrodė, kad Estijos spurtas į vakarus tampa nesustabdomas, o Rusijos priemonės desperatiškos. Nebūtų Bronzinio kareivio, atsirastų kitų pretekstų.
Kada mes sulauksime naujos Kremliaus atakos? Galima sakyti, kad toks bandymas jau buvo: planas „laumžirgis“. O kas pasakys, kad „laumžirgio“ sparnai Lietuvoje galutinai pakirsti? Paksogeito skandalas tebuvo mūšio pralaimėjimas, o karas dar nebaigtas. Lietuvos „laumžirgis“ vėl kelia sparnus. Lietuvos politikos neprognozuojamumą tik dar kartą parodė „laumžirgio“ skrydis „elitiniame“ Vilniuje.
Estijoje viskas daug paprasčiau nei Lietuvoje. Ten yra slaviška mažuma, kurstoma Kremliaus ruporų, t.y. žiniasklaidos iš Rusijos. Lietuvoje, kaip visada, yra daug sudėtingiau: „penktoji kolona“ kalba lietuviškai, moka tik vieną užsienio kalbą, orientuojasi į rytietišką informacinį lauką. Netgi priversta žiūrėti susikompromitavusio „laumžirgio“ naujametinį pasveikinimą per Kremliaus ruporu vadinamą „Pirmąjį Baltijos kanalą“. Ši masė nesugebėjo pritapti prie vakarėjančios Lietuvos. Kita vertus, už tai reikia padėkoti ir Lietuvos politikams, valdžiusiems Lietuvą, ir Lietuvos rinkėjams, rinkusiems tokius politikus.
Nei kiek nenustebčiau, jei mūsų „laumžirgiui“ eilinį kartą susikompromitavus ir atsistatydinus prieš rinkimus į Seimą, sveikinimo kalbas per rusišką kanalą pradėtų sakyti kitas „penktos kolonos“ visų galų meistras ir guru Viktoras. Taip bus ruošiamas jo didysis grįžimas į didelių galimybių kraštą.
Štai jums ir skirtumas tarp Estijos ir Lietuvos. Mes turime savo penktąją koloną, kuri čia gimusi, augusi, eina į bažnyčią ir meldžiasi lietuviškai, skaito Maironį ir žiūri Kremliaus TV kanalus, surenka pilnas sales Rusijos popso propaguotojams ne tik Vilniuje ar Klaipėdoje, bet ir lietuviškuose Kaune, Panevėžyje ir Šiauliuose. Mūsų bambagyslė su „motina Rusija“ dar nenukirsta, nes to nenorime patys. Istorija su Bronziniu kareiviu, kurio prototipas, beje, buvo estas, tik dar labiau nutolins Estiją nuo Rusijos ir tuo pačius priartins ją prie Vakarų. Taline šaukiantys „Rosija!“, „Rosija!“ neturi balso teisės. Kita vertus, pas mus tie, kurie pasiilgę tvirtos rankos ir iškėlę jo nuotrauką šaukia „laumžirgi!“, „laumžirgi!“ turi balso teisę, ir balsuoja už šį ar kitą panašų nepailstantį skrajūną ne tik Telšiuose, bet jau ir Vilniuje. Tad ar verta mokyti estus?
