Dėl šiandieninės politinės sumaišties, susijusios su Seimo ir Valstybės saugumo vadovo bei kai kurių nepailstančių jo gynėjų dviprasmiška elgsena, taip pat su neprincipingu parlamentarų blaškymusi, vyksta daug diskusijų apie tai, kas ir ką išviešino, teisėtai ar neteisėtai tai padarė, kokiam laikui reikia už tai ”belangėn uždaryti“ vieną ar kitą seimūną. Tačiau visa tai primena aštuonkojo manevrą, kai jis, besigindamas nuo pavojaus, paleidžia klaidinantį juodo skysčio debesėlį, o pats tuo metu neria į šoną. Todėl siūlau atmesti emocijas bei simpatijas ir į šią problemą pažvelgti matematiškai, t.y. bešališkai.
Akivaizdu, kad pačiame VSD yra bent dvi skirtingose pozicijose esančios grupės, pavadinkime jas X ir Y, kurios viena apie kitą platina skandalingą informaciją visiškai pametę kovos priemonių saiką. X sako, kad Y valstybės paslaptis išdavinėja net į kairę ir į dešinę pardavinėja, bet ir toliau veikia departamento viduje. Y sako, kad taip elgiasi ne jie, o X ir taip kelia pavojų visai valstybei.
Akivaizdu, kad abi pusės gali sakyti tiesą arba meluoti, kito varianto nėra. Taigi jei teisi X pusė, tai VSD išdavinėja ir pardavinėja valstybės paslaptis ir niekam tai nerūpėjo, kol neprasidėjo Seimo tyrimas. Jei teisi pusė Y, tai situacija analogiška, tik tai daro kiti aukšti VSD pareigūnai. Jei teisios ir X, ir Y grupės, tai beveik visi aukšti VSD pareigūnai dirba ne valstybei, bet asmeniniams ar grupiniams interesams. Jei abi grupės sako netiesą, vadinasi, VSD meluoja visuomenei ir Seimui, o tai reiškia, kad pasitikėti negalima. Paprasta elementari logika, kurios nei Seime, nei žiniasklaidoje neturėtų uždengti jokios emocijos ir teatralizuotos mizanscenos.
Ar šiandien svarbiausia, kas išties yra tie X ar Y? Žinoma, svarbu, bet dar svarbiau, kad VSD neatlieka savo funkcijų - paslaptys yra išduodamos, o gal net parduodamos, kartais veikiama ne valstybės, o kitokių interesų naudai, informacija manipuliuojama, siekiant ne teisybės, o visai kitokių tikslų. Iš aukštų tribūnų mėtomasi nepagrįstais kaltinimais ir net provokuojama pažeidinėti įstatymus, kaip atsitiko be Liustracijos komisijos kažką paskelbiant KGB bendradarbiu. Be jokios abejonės, VSD vadovas bet kuriuo atveju yra atsakingas už šią situaciją ir akivaizdu, kad nesusitvarko su savo pareigomis. Tačiau daug svarbiau taisyti šią situaciją iš esmės.
Daugiau nei prieš šimtą metų John E. Acton pasakė savo garsiąją frazę “Valdžia korumpuoja; absoliuti valdžia korumpuoja absoliučiai”. Ar mes manome, kad VSD yra unikali išimtis iš šios taisyklės? Jei ne, tai kas ir kaip realiai kontroliuoja, ar bent gali kontroliuoti VSD veiklą? Kaip užtikrinamas VSD imunitetas, jei kai kurioje operatyvinėje veikloje VSD turi absoliutų monopolį? Svarbiausia, kaip užtikrinti, kad VSD rūpintųsi valstybės saugumu, o ne taptų valdžių valdžia, kuri būdama niekam neatskaitinga ir nepatikrinama, įtakotų visas mūsų gyvenimo sritis.
Deja, šiandieninės realijos neleidžia užmiršti Sergejaus Kovaliovo prieš porą metų pasakytų žodžių apie tai, kad Stalino ir Putino Rusija skiriasi tuo, jog Stalino laikais KGB buvo partijos kovinis būrys, o dabar partijos tapo FSB politiniais būriais.
Ar ne teisūs yra tie analitikai, kuriems atrodo, kad formaliai įsijungdami į Vakarų struktūras, savo vidaus gyvenimo esmėje liekame postsovietinių elgsenų pavyzdžiu? Pykstame, kad vakariečiai mus maišo su rusais, o ar valstybės politiniame gyvenime mes iš tiesų nesielgiame it lietuviškai kalbantys rusai, nesugebantys nei suprasti liberaliosios demokratijos esmės, nei suvaldyti savo pačių kuriamos valdžios galios tada, kai ji ima tai demokratijai grasinti. Ypač svarbu, kad šios nuovokos šiandien neprarastų ir mūsų tautos atstovybė- Lietuvos Respublikos Seimas.
Ramūnas Garbaravičius yra Seimo narys
