Reaguodamas į M.A.Pavilionienės straipsnį „Kam priklauso moters kūnas?“ ir abortų priešininkų ir šalininkų susikirtimus dėl Seime svarstomo įstatymo, nutariau pareikšti savo nuomonę.
Skaitant vienos iš abortų šalininkų lyderės straipsnį, kuriame išdėstyti pagrindiniai feminisčių ir abortų šalininkų argumentai, pasidarė nejauku. Vertinant pateiktus argumentus ir man kaip p.Pavilionienei „Kyla klausimas – kodėl nepripažįstama visuomeninių santykių pažanga, pagarba žmonių lygybei?“. Šis klausimas teisingas, bet ar M.A.Pavilionienės atsakymas teisingas? Manau, kad ne.
Negaliu sutikti, kad abortų uždraudimo idėja lygių galimybių įstatymų fone yra tolygi moters teisės į savo kūną neigimui. Dar daugiau – sunku suvokti, kad šiandien abortų draudimas yra viena žiauriausių moters engimo, dvasinio paralyžiaus formų, šiuolaikinė vergovės bei inkvizicijos atmaina. Kaip galima teigti, jog abortų draudimas yra moterų inkvizicija, kai žudomas dar negimęs kūdikis? Moterų gi niekas nežudo, jų niekas neverčia pasirinkti vyrą (sutuoktinį, sugyventinį) ir su juo neatsakingai santykiauti. Sutinku ir pritariu minčiai, kad vyrai turi turėti taip pat atsakomybės ir žinoti, kad ir jis atsakingas už meilės rezultatus. Po pastojimo klausti, ar asmenys atsakingi už tėvystę, nėra reikalo - jie jau tėvai. Sukurta nauja gyvybė. Ši nauja gyvybė nėra moters kūno dalis, nes pradėjimo momentu atsiranda gyvybė, kuri turi savo atskirą DNR. Mokslo įrodyta, kad nuo pirmosios prasidėjimo akimirkos sukuriama programa, kokia bus ši gyva būtybė. Jei leistų šiuolaikinė technika, galėtume kompiuterio ekrane pagal žmogaus genomo duomenis pamatyti kaip jis atrodys užaugęs (matyti akių, plaukų spalvą, jo ūgį ir kitus duomenis). Tai reiškia, kad žmogaus gyvybė prasideda pastojimo momentu ir žmogus yra žmogus nuo prasidėjimo momento iki pat mirties. Šiuo teiginiu negalima suabejoti, nes kito pagrįsto atskaitos taško nėra. Manyti, kad tampama žmogumi tik gimus yra neprotinga ir nei moksliniu, nei religiniu, nei etiniu požiūriu negalime tą pagrįsti. Visus priešininkų argumentus galime nugalėti vienu klausimu. Ar skiriasi iš esmės vaikas valandą prieš gimdymą ir valandą po gimdymo? Sveiko proto žmogui atsakymas aiškus - Ne. Tada kitas klausimas, ar skiriasi moterų ir vyrų lytinės ląstelės akimirka prieš apvaisinimą ir po jo. Atsakymas irgi laibai aiškus – Taip. Prieš apvaisinimą žmonių lytinės ląstelės buvo tik puselės, kurios netinkamos nei klonavimui nei ląstelių auginimui, nes neturi visos genetinės informacijos. Kitaip sakant, nieko atskiro nėra, o tik vyro ar moters kūno produktai. M.A.Pavilionienės žodžiais tariant: „privati nuosavybė“. Todėl suprantama, jie turi visas teises, laisves ir pasirinkimus ką daryti su savo nuosavybe. Čia nematau jokių lyčių lygybės pažeidimų.
Tačiau abortas nėra privatus reikalas. Žmogaus gyvybės, prasidedančios ar besivystančios įsčiose, sunaikinimas niekada negali būti privatus dalykas, nes sukurtas naujas žmogus. Abortas yra tyčinis ir tiesioginis žmogaus nužudymas pradiniu jo gyvenimo laikotarpiu Lygiai kaip pilietinės teisės ginamos įstatymo, taip juo labiau pagrindinė ir fundamentaliausia iš visų pilietinių teisių - teisė į gyvybę - privalo būti apsaugota įstatymo. Gamtos taip surėdyta, kad moteris turi išnešioti naują žmogaus gyvybę iki gimimo. Vaikai (kol nesuauga) taip pat priklausomi nuo tėvų. Konstitucijos 38 str. nurodyta, kad - tėvų teisė ir pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti. Jei tėvai šių pareigų nevykdo ir nemyli ar nenori savo vaikų, valstybė pati pasirūpina šiais vaikais. Valstybė draudžia tokių vaikų žudimą. Taip turėtų būti ir su negimusiais vaikais. Manau, kad motinos pareiga yra išnešioti vaisių, nes mokslas dar neišradęs dirbtinės gimdos. Kadangi šios motinos pareigos nevykdymas gresia kito žmogaus gyvybei, valstybė turi priversti šią pareigą įvykdyti. Žinoma, bus našlaičių daugiau ir jiems bus nelengva, bet ar vaikas augantis vaikų namuose atsisakytų gyvenimo? Gyvybė yra brangiausias turtas ir brangesnis už visas materialines ir nematerialines gėrybes! Todėl mes negalime leisti, kad dėl tėvų neatsakingumo, siekio savo materialios gerovės ir kitų egoistinių tikslų, būtų iš žmogaus atimta jo teisė į gyvybę, į jo gyvenimo kelią, kurį jis su valstybės pagalba galės pasikloti tokį, kokį norės ir sugebės. Jis tikrai nepražus, o turės visas galimybės prisidėti prie valstybės gerovės kūrimo ir joje rasti savo vietą. Tiesa, tas kelias galbūt bus sunkesnis negu normaliose šeimose augant, bet jis bus savo likimo kalvis ir už jį niekas nenuspręs kaip jam geriau gyventi ar kokio gyvenimo jis vertas, tuo labiau, ar verta iš viso gyventi. Todėl negalima leisti, kad dar negimusi ar jau begęstanti gyvybė būtų atimama vadovaujantis klaidingai suprastu altruizmu ir žmogiška užuojauta, nes suvokus ją kaip visumą, atsiskleidžia grynai individualistiška laisvės sąvoka, kuri galų gale pasirodo besanti „stipriųjų“ laisvė prieš silpnuosius, tegalinčius tik paklusti. Mūsų visuomenė kalėjimuose išlaiko recidyvistus, kurie nužudė daug žmonių, protinę ir fizine negalia turinčius žmones ir šiems kilniems dalykams, deja, prieštarauja tragiškas jų atsižadėjimas su negimusiais vaikais, kurie yra embriono ar vaisiaus stadijoje. Negalime taip gudrauti ir atskirti: ne visi žmonės yra asmenys. Mat teises turi tik asmenys ir juos gina įstatymai. Jei nesi asmuo, esi niekas. Tai neteisinga. Juk žmogaus gyvenimo kelias susideda iš stadijų: iki gimimo, vaikystė, jaunystė, branda, senatvė. Galima skaidyti smulkiau. Žmogus niekada nebūna toks pat. Pasižiūrėkite į savo įvairių laikotarpių nuotraukas ir į savo vidų. Vyksta kaita, todėl negalima pasakyti, pavyzdžiui: jaunystėje buvo žmogus, o senatvėje kai tapo visiškai neįgalus jau nebe žmogus. Turbūt visi pasakys, jog tai nesąmonė, nes mes visą laiką buvom žmonėmis. Taigi, stadija motinos įsčiose irgi yra žmogus.
Žmogus yra gerbtinas ir laikytinas asmeniu nuo pat pastojimo akimirkos; tai reiškia, kad nuo tada privalo būti pripažįstamos jo asmens teisės, tarp kurių pirmą vietą užima nepažeidžiama kiekvieno nekalto žmogaus teisė į gyvybę. Europos žmogaus teisių teismas tradiciškai vengia aiškiai pasisakyti ar Konvencijos 2 straipsnio nuostatos yra taikomos ir negimusiam vaikui. 2004 m. liepos 8 d Europos žmogaus teisių teismo sprendime Vo v. France Teismas nurodė, kad „nėra nei pageidautina, nei įmanoma atsakyti į klausimą, ar negimęs vaikas laikomas žmogumi pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 2 str.“ Teismas laikosi pozicijos, kad teisės į gyvybę pradžia – tai ne tik teisinis, bet ir medicininis, filosofinis, etinis ar religinis klausimas. Pažymėtina, kad visos tradicinės ir turbūt normalios netradicinės religijos negimusią gyvybę gerbia ir laiko žmogaus asmens pradžia. Manau, kad medicininiu, filosofiniu, religiniu ir etiniu požiūriu įrodžiau, kad negimęs vaikas yra žmogus ir privalo turėti teisę į gyvybę ir niekas negali atimti šios jo teisės- didžiausio jo turto.
Teisinis klausimas jau savaime išsprendžiamas, nes ,,Protingi įstatymai yra tie, kurie į gyvenimą ateina kaip pačios gamtos sukurti dėsniai." (Indų filosofas Aurobiudas Goša). Šalies visuomenė ir politikai pripažįsta gyvybę fundamentalia žmogiškąja vertybe. Neginčijama tiesa ir tai, kad teisė į gyvybę yra svarbiausia žmogaus prigimtinė teisė, o rūpinimasis gyvybe ir sveikata – viena pagrindinių valstybės, visuomenės ir piliečių pareigų. Tas, kuris pasisako už šią teisę, pasisako ne tik už pilietinę teisę į gyvybę kiekvienam žmogui - protiniam ligoniui, našlaičiui, nukaršusiam, luošiui, bet ir už negimusį kūdikį. Žmogaus asmuo neliečiamas (Konstitucijos 21 str.) ir visi piliečiai turi lygias teises. Todėl apgailestauju, kad p.Pavilionienė ir kiti abortų šalininkai išaukština moterų teises, o negimusių vaikų teises nuvertina. Kas bus, jei stipresniojo teisė visose srityse užgoš silpnesniojo? Mes, visi piliečiai, suprantame ir niekas iš mūsų nenori, kad kito žmogaus laisvė, teisė ir pasirinkimas pažeistų mano teises, laisves ir pasirinkimus. Turi būti sugyvenimas. Labai gaila, kad dar nenugalėtas praeities socialines - teisines neteisybes ir nelygybes daugelyje pasaulio kraštų papildo kito pavidalo neteisybė ir priespauda, nors jos ir pristatomos kaip pažangos elementai, vedantys naujosios pasaulio tvarkos link. Dar gilesnį susirūpinimą kelia, kai plačios viešosios nuomonės sritys pateisina tam tikrus nusikaltimus prieš gyvybę individualios laisvės teisių vardan, ir šiuo pagrindu pretenduoja ne tik būti atleistos nuo bausmės, bet dargi gauti valstybės leidimą, kad tokie veiksmai būtų atliekami visiškai laisvai, maža to, privalomai padedant sveikatos apsaugos sistemoms. Statistika rodo, jog daugiau kaip 98% abortų daroma dėl socialinių ir ekonominių priežasčių ir tik apie 2% dėl išprievartavimo, kraujomaišos, silpnos sveikatos, didelio luošumo ir pan. Atsakingi įstatymų kūrėjai visada sutinka, kad ,,sunkūs atvejai daro blogus įstatymus''. Tai reiškia, kad įstatymas privalo kalbėti bendrajai normai.
Galima pagrįstai ir vienareikšmiškai daryti išvadą, kad privalome drausti abortus. Leisti abortus tik ypatingais atvejais (2%) ir numatyti griežtą jų atlikimo tvarką. Kylant žmonių sąmoningumui ir mokslo pažangai, galbūt pavyks atsisakyti ir ypatingų atvejų. Nerasime šalies, kur nebūtų baudžiama už tyčinę žmogžudystę, tuo tarpu daugelyje šalių žudomi negimę kūdikiai. Taip yra todėl, kad užsimezgusi motinoje nauja gyvybė nėra laikoma žmogumi. Manau, kad man pavyko įrodyti, jog tai neteisinga nuostata. Abortas yra žmogaus žudymas ir nesvarbu kokioje embriono ar vaisiaus fazėje yra negimęs vaikas, todėl turi būti valstybės baudžiamas. „Moteris turi būti nubausta už vaisiaus pašalinimą, kadangi ji pavagia iš respublikos jai skirtą pilietį'' (Ciceronas). Nesant įstatymo ginančio negimusio žmogaus gyvybę, gydytojai, vadovaudamiesi morale ir etika, privalo atsisakyti daryti abortus
Tad elkitės kaip šviesos vaikai ir neprisidėkite prie tamsos darbų.
