Šalies politinės partijos ir aukščiausios valdžios institucijos pristigo ryžto ir politinės valios pagaliau pradėti realiai įgyvendinti seniai pribrendusias ir gyvybiškai svarbias, tačiau daugelį metų vis atidėliotas aukštojo mokslo sistemos reformas. Nors esminės reformos yra vienintelis būdas išbristi iš ilgai trunkančios ir vis didėjančios aukštojo mokslo sistemos krizės, dar kartą mėginama eiti lengviausiu, tačiau neperspektyviu keliu. Iš principo priimtas politinis sprendimas, kad nuo kitų metų visi studentai privalės mokėti už aukštąjį mokslą.
Atkreiptinas dėmesys, kad sprendimą įvesti visuotinį mokamą aukštąjį mokslą priėmė siauras akademinės nomenklatūros sluoksnis ir politikų bei valdžios atstovų viršūnės. Tai padaryta nepasitarus su šalies visuomene, būsimaisiais ir esamais studentais, aukštųjų mokyklų dėstytojais ir darbuotojais. Kartu vykdoma plati visuomenės dezinformavimo kampanija mėginant nuslėpti gelmines aukštojo mokslo sistemą kamuojančios krizės priežastis. Melagingai įrodinėjama, kad mokamas aukštasis mokslas leis išspręsti šioje srityje susikaupusias problemas. Daugelį metų šalies visuomenei buvo nuosekliai ir atkakliai brukama nuomonė, kad vienintelė iš tiesų svarbi aukštojo mokslo problema esąs nepakankamas valstybinis finansavimas. Ši nuomonė yra vienpusiška ir šališka, ji smarkiai iškreipia realų padėties aukštojo mokslo sektoriuje vaizdą ir todėl yra klaidinanti.
Atkūrus nepriklausomybę buvo patenkintas pagrįstas ir teisėtas aukštųjų mokyklų siekis išsilaisvinti iš smulkmeniškos valdžios priežiūros. Įstatymiškai buvo įtvirtinta plati aukštųjų mokyklų autonomija. Tačiau valstybė, suteikusi šią autonomiją, faktiškai nepasiliko jokių šios srities kontrolės svertų. Šia – kaip dabar matyti, strategine – klaida netruko pasinaudoti sovietiškai ir nevalstybiškai mąsčiusi ir tebemąstanti akademinė nomenklatūra. Jos pastangomis aukštųjų mokyklų autonomija pradėta traktuoti išplėstai – ne tik kaip akademinės veiklos laisvė, bet ir kaip visiška organizacinė ir finansinė nepriklausomybė nuo visuomenės ir valstybės įtakos. Viena iš ryškiausių ir apgailėtiniausių tokios “autonomijos” apraiškų tapo chaotiška ir nevaldoma aukštojo mokslo sistemos plėtra.
Neturėjusios materialinės ir studijų bazės, reikiamo mokslinio ir pedagoginio potencialo, kokybiškai neatnaujinusios ir nepakeitusios studijų programų visos sovietinio laikotarpio Lietuvos aukštosios mokyklos tiesiog pakeitė iškabas ir persivadino “universitetais”. Panašios tendencijos buvo būdingos ir neuniversitetinio aukštojo mokslo sektoriaus plėtrai. Čia šalia tvirtus pagrindus turinčių ir kokybišką išsilavinimą teikiančių kolegijų netrūksta ir šiuo vardu besivadinančių, tačiau realiai atitinkamo lygio išsilavinimo neteikiančių mokymo įstaigų.
Šitokios stichiškos ir nesubalansuotos plėtros rezultatai yra gerai žinomi. Lietuvoje veikia 15 valstybinių universitetų su 138 tūkst. studentų – milžiniški skaičiai palyginti nedidelei šaliai ir 7 nevalstybiniai universitetai, kuriuose yra tik 5,7 tūkst. studentų. Mūsų valstybė faktiškai tapo ir “visuotinio aukštojo mokslo” šalimi, nes studentų skaičiumi tūkstančiui gyventojų pralenkia daugelį ekonomiškai ir socialiai kur kas labiau išsivysčiusių ir turtingesnių šalių. Aukštosiose mokyklose vykdoma rekordiškai daug -- 1294 studijų programos. Neigiami šitokio “pirmavimo” padariniai akivaizdūs. Faktiškai nebėra stojančiųjų į aukštąsias mokyklas atrankos, todėl jose mokosi daug studentų, kurie savo gebėjimus ir pasirengimą galėtų daug efektyviau išnaudoti įgydami konkrečias profesines kvalifikacijas, nereikalaujančias aukštojo mokslo. Logiška ir tai, kad kone pirmaudama studentų skaičiumi tarp ES šalių, Lietuva nepajėgia deramai finansuoti jų studijų ir pagal lėšas, tenkančias vienam studentui, yra tarp šalių-atsilikėlių. Daugelis šalies “universitetuose” realizuojamų studijų programų nė iš tolo neatitinka net minimalių kokybės reikalavimų. Šitaip yra apgaudinėjami ir nukenčia šių mokymo įstaigų absolventai, gaunantys diplomus, tačiau taip ir neįgyjantys sėkmingai profesinei veiklai būtinų žinių ir visaverčio išsilavinimo. Vis labiau ryškėja ir nepateisinamai išplėsto aukštojo mokslo sektoriaus neigiamas poveikis darbo rinkai. 2005-2006 m.m. pradžioje Lietuvos universitetuose buvo 141,8 tūkstančiai, kolegijose – 55,9 tūkst. studentų, profesinėse mokyklose – 46,3 tūkst. mokinių, atitinkamai proc. – 58,1, 22,9 ir 20. Profesinio mokymo sektoriuje turime mažiausiai mokinių tarp ES šalių. Suomijoje, kurioje jau įsitvirtino žinojimo ekonomika, reikalaujanti itin išsilavinusios visuomenės, profesinio mokymo institucijose mokosi 44 proc. visų povidurinio švietimo sistemoje besimokančių asmenų. Be to, Lietuvos povidurinio švietimo sektorių atskirtis yra absoliuti. Jokie mokymosi kreditai neįskaitomi pereinant iš vieno sektoriaus į kitą. Todėl, jaunuoliai, bijodami prarasti laiką, pirmiausiai bando įstoti į universitetus. Pastarieji, tikėdamiesi valstybinio finansavimo proporcingo studentų skaičiui, priima visus pageidaujančius nepaisydami nei jų gebėjimų, nei pasirengimo studijuoti. Šie duomenys įtikinamai rodo, kad aukštojo mokslo problemos yra dalis povidurinio švietimo sistemos problemų, kurių nesprendžiant neįmanoma pagerinti aukštojo mokslo padėties. Viena pagrindinių povidurinio švietimo sistemos problemų -- tai nei asmens, nei visuomenės, nei darbo rinkos poreikių neatitinkantis atskirose grandyse (profesinėje , kolegijų, universitetų) besimokančiųjų santykis.
Apibendrinant galima pasakyti, kad Lietuvos aukštojo mokslo sistema yra nepagrįstai išpūsta ir veikia neefektyviai, tai yra, daugeliu atveju nelaiduoja deramos studijų kokybės ir švaisto iš piliečių mokesčių surenkamas lėšas. Būtent šias sistemos ydas visiškai neseniai pripažino savo išvadose ir valstybės kontrolė, atlikusi aukštųjų mokyklų veiklos patikrinimą.
Šios išvados įtikinamai paneigia paplitusią nuomonę, kad nepakankamas aukštojo mokslo finansavimas yra vienintelė išties rimta šios srities problema. Tačiau sumaniusieji užkrauti studentams mokesčio už mokslą naštą šalies politikai ir aukšti valstybės pareigūnai į šias išvadas nekreipia jokio dėmesio ir toliau kartoja reformų priešininkų jau nuvalkiotas tiesas vien apie “nepakankamą finansavimą”. Lygiai taip pat sąmoningai nutylimos ir čia bendrais bruožais nurodytos aukštojo mokslo sistemą apėmusios krizės priežastys. Tai rodo, kad šalies politinės ir akademinės nomenklatūros viršūnėms svarbūs ne visuomenės ir studentų, bet jų pačių interesai, todėl jos stabdo bet kokias esmines permainas. Pagrindinė priežastis, kodėl jau beveik du dešimtmečiai nesprendžiamos aukštojo mokslo problemos, neabejotinai yra ta, kad visos šalį valdžiusios partijos ir vyriausybės, visi iki šiol buvę švietimo ir mokslo ministrai neturėjo ryžto ir politinės valios stabdyti stichiškos sistemos plėtros, nes beatodairiškai pataikavo akademinei nomenklatūrai, kuriai viešojoje erdvėje atstovauja Rektorių konferencija. Rengiami sprendimai dėl mokamo aukštojo mokslo yra aiškus požymis, kad ši pragaištinga pataikavimo tradicija tęsiama. Į tai dera atsižvelgti vertinant siūlymus įvesti mokestį už aukštąją mokslą.
Nėra abejonės, kad klausimą dėl mokesčio už mokslą galima kelti ir svarstyti. Tačiau tai būtina daryti tik siejant jį su visumine švietimo sistemos reforma. Sumanymas apmokestinti studentus iš pagrindų nepertvarkius šalies aukštojo mokslo, kurio veiksminga reforma neįmanoma be visos povidurinio švietimo pertvarkos, iš tikrųjų yra, ko gero, pirmas toks atviras ir įžūlus valdančiojo nomenklatūrinio elito mėginimas per visą atkurtosios nepriklausomybės tarpsnį priversti piliečius savo lėšomis apmokėti sąskaitas už valdžios abejingumą ir neveiklumą -- dirbtinai palaikyti merdinčios ir neefektyvios, tačiau politinės ir akademinės nomenklatūros klanams naudingos ir parankios aukštojo mokslo sistemos gyvastį.
Nereikia turėti jokių iliuzijų dėl tokios “reformos” padarinių. Mokesčio už mokslą įvedimas savaime nelaiduos geresnės studijų kokybės, o veikiau skatins jaunus žmones iš karto rinktis studijas užsienyje. Todėl šį politikų ir valdžios sumanytą žingsnį galima vertinti ir kaip dar vieną mėginimą išvaryti šalies jaunimą iš Tėvynės, tai yra, kaip socialinio ir kultūrinio lietuvių tautos naikinimo formą. Vargu ar galima kliautis ir šios “reformos” vykdytojų pažadais, kad valdžia kontroliuos ir ribos įmokų už studijas dydį. Juk studentų įmokomis palaikyti nereformuotą ir neefektyvią aukštojo mokslo sistemą iš esmės yra tas pat, kas mėginti užpildyti bedugnį maišą. Todėl pradėjus tokiomis sąlygomis rinkti mokestį už mokslą visada rasis “objektyvių” priežasčių jį didinti.
Reikia pripažinti, kad užmojui padaryti studijas mokamas greičiausiai pritartų nemaža dalis akademinei nomenklatūrai nepriklausančių aukštųjų mokyklų darbuotojų, kurie pagrįstai nepatenkinti dabar gaunamais varganais atlyginimais. Tačiau šiai pagundai pasiduoti neverta. Mokamas aukštasis mokslas neabejotinai yra vis labiau ryškėjančios Lietuvos valdžios vykdomos “naujos” socialinės politikos dalis, netgi – savotiškas bandomasis socialinis eksperimentas. Juo siekiama Lietuvoje galutinai įtvirtinti “savitą” socialinių ir profesinių santykių modelį, pagrįsta nepajudinamu nomenklatūrinio “elito” viešpatavimu visose viešųjų paslaugų sektoriuose. Galutinis tokio diegiamo modelio tikslas – padaryti valdžią “neatsakingą” už atskirų socialinių ir profesinių grupių padėtį, padėti jai atsikratyti bet kokios pareigos vykdyti politinės valios reikalaujančias reformas, pakeičiant jas tariamos laisvos rinkos “nematomos rankos” veikimu. Realiai šis modeliai veiktų taip: nomenklatūrinės “viršūnės” toliau darniai valdytų jiems pavaldžias, nereformuojamas ir merdinčias, tačiau joms klestėti leidžiančias socialinio gyvenimo ir viešųjų paslaugų sritis, tuo tarpu menamus “laisvos rinkos” principus diegianti ir niekur “nesikišanti” valstybė skatintų atskirų socialinių ir profesinių grupių “apačių” norą bet kuriomis priemonėmis “prisidurti” trūkstamas lėšas ir pasididinti atlyginimą kitų grupių – tokių pat nomenklatūrinės sistemos įkaitų ir aukų -- sąskaita. Tad aukštojo mokslo sistemoje įdiegus šį beatodairiškos “kovos dėl būvio” principą ir apmokestinus studentus, būtų sukurtas precedentas, leidžiantis jį įtvirtinti ir visose kitose socialinio gyvenimo ir viešųjų paslaugų srityse. Tokia valdžios įgyvendinama “skaldyk ir valdyk” socialinė politika tik dar labiau supriešintų mūsų visuomenę, o dėl jos nukentėjusios socialinės ir profesinės grupės, žinoma, mėgintų atsigriebti kitų grupių sąskaita, panašiu būdu “privatizuodamos”, apmokestindamos ir, žinoma, nuolatos brangindamos savo teikiamas paslaugas. Taigi, žvelgiant į šitokį būdą “papildomai prisidurti prie atlyginimo” platesnės perspektyvos požiūriu, laimėtojų šitokiose “uždarbiavimo” lenktynėse galiausiai nebūtų – iš jų visi tik pralaimėtume.
Tokiomis sąlygomis užsimojusių įgyvendinti mokamą mokslą politikų ir valdininkų samprotavimai, kad mokėdami už studijas nereformuotose aukštosiose mokyklose studentai “investuos į savo ateitį”, skamba amoraliai ir ciniškai. Suvokdami iš viršaus sumanytos ir visiems mums primetamos tokios “reformos” pragaištingus padarinius Lietuvos aukštajam mokslui, kreipiamės į studentus, aukštųjų mokyklų dėstytojus ir darbuotojus, visuomenę ir kviečiame vieningai pasipriešinti šalies politinės ir akademinės nomenklatūros užmačioms įvesti mokestį už mokslą. Užuot susitaikę su šiuo mokesčiu kaip neišvengiamybe, turime pareikalauti, kad pagaliau būtų pradėta esminė Lietuvos aukštojo mokslo kaip povidurinio švietimo sistemos grandies pertvarka.
Mokesčio už mokslą kūrėjai stengiasi visuomenei įpiršti mintį, kad jų sumanytai dar vienai nomenklatūrinei “reformai” nėra jokių alternatyvų. Atsakingai pareiškiame, kad tai netiesa. Rimti reformų projektai kuriami jau daugelį metų, tačiau jiems iki šiol nebuvo leidžiama išvysti dienos šviesos, nes visos iki šiol buvusios šalies valdžios sąmoningai ignoravo bet kokius akademinės nomenklatūros siekių neatitinkančius reformų siūlymus.
Manome, kad pakankamai tvirtomis esminės reformos gairėmis galėtų būti kad ir Lietuvos universitetų akademinės bendruomenės narių surengtoje diskusijoje, įvykusioje 2006 m gruodžio 14, pasiūlyti šie pamatiniai šalies aukštojo mokslo pertvarkos principai:
“Reforma turi būti visuminė ir kompleksinė. Ji turi apimti visą aukštojo mokslo ir studijų sritį. Būtina pertvarkyti ne tik universitetų, bet ir kolegijų bei mokslo tiriamųjų institutų veiklos organizavimo bei finansavimo, taip pat jų sąveikos ir bendradarbiavimo principus.
Pertvarkant mokslo ir studijų finansavimą būtina užtikrinti realią aukštųjų mokyklų ir mokslo įstaigų atskaitomybę už gaunamas lėšas ir sudaryti sąlygas lygiateisei bei sąžiningai jų konkurencijai. Aukštųjų studijų finansavimas turi būti grindžiamas programiniu valstybės užsakymu, dėl kurio turi konkuruoti atitinkamas studijų programas siekiančios vykdyti aukštosios mokyklos.
Pertvarkant valstybinį mokslinių tyrimų finansavimą turi būti aiškiai nustatyti valstybės prioritetai šioje srityje ir radikaliai padidinta programinio-konkursinio finansavimo reikšmė ir dalis.
Būtina pertvarkyti bei tobulinti studijų programų ekspertinį vertinimą. Turi būti įstatymiškai apibrėžta tokį vertinimą atliekančių institucijų nepriklausomybė bei praplėsti jų įgaliojimai, taip pat juridiškai apibrėžtas ir įtvirtintas šiame procese dalyvaujančių užsienio ekspertų statusas.
Įgyvendinant studijų finansavimo reformą iš pradžių turi būti atliktas visų šalies aukštosiose mokyklose vykdomų studijų programų ekspertinis vertinimas. Kvalifikacinių reikalavimų neatitinkančios studijų programos turi būti naikinamos arba joms suteikiamas tikrąjį jų pobūdį bei lygį atitinkantis statusas. Turi būti patikslinti ir griežčiau apibrėžti universitetinėms aukštosioms mokykloms keliami kiekybiniai ir kokybiniai mokslo bei studijų kvalifikaciniai reikalavimai, taip pat įstatymiškai įtvirtinta galimybė keisti studijų programų bei aukštosios mokyklos statusą atsižvelgiant į ekspertinio vertinimo rezultatus.
Būtina sumažinti studentų skaičių valstybiniuose universitetuose kartu užtikrinant, kad asmens galimybes studijuoti tokiuose universitetuose lemtų ne jo socialinė ir finansinė padėtis, o tik jo gebėjimai. Vykdant studentų mažinimo universitetuose programą turi būti panaikinta universitetų finansavimo priklausomybė nuo studentų skaičiaus ir užtikrinamas visiškas valstybinio užsakymo finansavimas.
Turi būti pašalintos atgyvenusios akademinės hierarchijos formos bei atgyjantys ir vis labiau įsigalintys komandinio administravimo pradai.
Turi būti įgyvendinta universitetinių aukštųjų mokyklų valdymo reforma aiškiai apibrėžiant akademinės laisvės ribas ir universiteto valdymo institucinėms bei administratoriams suteikiamus įgaliojimus. Naujas universitetų valdymo modelis turi būti kuriamas ir įgyvendinamas atsižvelgiant į visuomenės ir pertvarkomos aukštojo mokslo sistemos poreikius bei vykdant reformą išryškėsiančias jos raidos tendencijas. Universitetų valdymo reforma neturi būti paversta tikslu sau. Neturi būti įtvirtinamas unifikuotas ir smulkmeniškai valstybės reglamentuojamas valdymo modelis, jis turi atitikti konkretaus universiteto statusą ir poreikius. Universiteto valdymas turi užtikrinti realią akademinės veiklos autonomiją bei atvirumą visuomenei ir socialiniams partneriams. <…> Būtina išplėsti ir sustiprinti studentų, darbuotojų ir mokslo bendruomenių ir draugijų vaidmenį universitetų valdyme. Valstybė universitetų veiklos priežiūrą valstybė pirmiausia turi vykdyti per nepriklausomas studijų ir mokslo vertinimo institucijas.”
Čia cituojamas simpoziumo dokumentas yra tik vienas pavyzdys, įrodantis, kad įmanomas ir kitoks – valstybinis ir pilietiškas – požiūris į Lietuvos aukštojo mokslo pertvarką ir jo tolesnės plėtros perspektyvas. Esama ir kitų įdomių bei vertų dėmesio reformos projektų.
Reiškiame viltį, kad šalies studentai, visa akademinė bendruomenė, visa visuomenė susitelks ir bendromis jėgomis apgins ne tik savo konstitucines teises, bet ir visos mūsų tautos ir valstybės ateitį.
Piliečių judėjimo „Kitas pasirinkimas“ Taryba
Vytautas Daujotis, Arvydas Janulaitis, Rėdas Peškaitis, Vytautas Radžvilas, Arūnas Svitojus
PS Apie pradėtą akciją bus nuolatos informuojama www.pilieciai.lt
