Po Sovietų Sąjungos žlugimo praėjo nemažai laiko – į pabaigą eina jau antras dešimtmetis, kai šis geopolitinis darinys jau nebeegzistuoja. Buvusių sovietinių respublikų likimai susiklostė skirtingai. Atrodė, kas atsikratę sovietinės totalitarinės sistemos diktato, laisvos ir nepriklausomos respublikos galės lengvai pasukti demokratijos keliu, įvykdyti būtiniausias ekonomines ir visuomenines reformas. Buvo tikima, jog jos vadovausis žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo principais. Deja, gana greitai išaiškėjo tokių lūkesčių utopiškumas. Pagal žmogaus teisų ir laisvių gynimo organizacijos Freedom house, tyrusios politinių teisių ir žmogaus laisvių lygį įvairiose šalyse, tik 4 iš 15 buvusių sovietinių respublikų galima pavadinti laisvomis. Tai, pirmiausia, Lietuva, Latvija ir Estija, kuriose politinių teisių ir žmogaus laisvių indeksas yra geras ir išsilaiko viename lygyje su kitų Europos Sąjungos šalių indeksais. Ketvirtoji laisvoji šalis posovietinėje erdvėje – Ukraina, tačiau jos rodikliai yra žymiai prastesni negu Baltijos šalių. Kitose respublikose padėtis yra žymiai blogesnė.
Iš likusių 11 respublikų 5 vertinamos kaip dalinai laisvos, o 6 kaip nelaisvos. Įdomiausia, kad tarp nelaisvų šalių, kartu su autoritarine Baltarusija ir Centrinės Azijos respublikomis, atsidūrė ir pati Rusija, siekianti išsaugoti regiono lyderės pozicijas ir išlaikyti įtaką posovietinėje erdvėje.
Tarp dalinai laisvų šalių Freedom house įvardija Gruziją (apie ją plačiau rašyta prieš savaitę), Armėniją, Kazachstaną, Kirgiziją ir Moldovą. Visų šių šalių bėdos yra gana panašios. Pagal kitos žmogaus teisių gynimo organizacijos Human Right Watch (HRW) duomenis, visose šiose šalyse pažeidinėjama žodžio laisvė – žurnalistai, atlikdami savo darbą, susiduria su suvaržymais. Fiksuojami ir kiti žmogaus teisių pažeidimai, pavyzdžiui, netradicinių religijų persekiojimas ir bendros autoritarinės valdymo tendencijos Kazachstane.
Iš dalinai laisvų šalių, apie kurias dar nebuvo plačiai kalbėta, reikėtų išskirti Kirgiziją. 2005 metais šioje posovietinėje respublikoje įvyko taip vadinama „spalvotoji revoliucija“, į valdžią atėjo naujos jėgos. Tačiau viltys, kad šalies laukia sėkmingas liberalizacijos laikotarpis, nepasitvirtino. Kaip pabrėžia HRW, respublikoje iškilo grėsmė pliuralizmui ir fundamentalioms laisvėms. Yra signalų, kad dabartinio prezidento Kurmanbeko Bakijevo valdymas gali lengvai būti paveiktas autoritarizmo pagundos. Be to, šią Centrinės Azijos respubliką kamuoja dar viena rimta, šio regiono valstybėms būdinga, bėda – moterų teisių suvaržymas. Kaip pažymima HRW metinėje ataskaitoje, moterys Kirgizijoje kenčia nuo nuolatinės buitinės prievartos.
Tarp nelaisvų posovietinės erdvės šalių, pagal Freedom house versiją, yra Azerbaidžanas, Baltarusija, Rusija, Tadžikija, Turkmėnija ir Uzbekija. Kiekvienoje iš šių respublikų žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo klausimas yra labai problemiškas.
HRW konstatuoja, kad Baltarusijos valdžia ir toliau naudoja teisėsaugą ir savo administracinį resursą tam, kad kontroliuotų visuomenę, politines organizacijas ir žiniasklaidą. Nors praeitais metais iš įkalinimo įstaigų buvo paleisti kai kurie politiniai kaliniai – tarp jų ir žinomas baltarusių disidentas Aleksandras Kozulinas – nelaisvėje dar lieka žmonės, atsidūrę ten dėl savo politinių pažiūrų ir atitinkamos visuomeninės veiklos. HRW taip pat pabrėžia, jog Baltarusija yra vienintelė Europos šalis, kuri dar vykdo mirties bausmes.
Ilgą laiką blogiausia padėtis su žmogaus teisėmis posovietinėje erdvėje buvo Turkmėnijoje. Tiesa, HRW pažymi, jog po Saparmurato Nijazovo, įtvirtinusio respublikoje savo asmenybės kultą, mirties šalyje galima įžvelgti tam tikrus pozityvius poslinkius. Pastebima, jog respublika bando išeiti iš izoliacijos, į kurią ji pateko savo noru, taip pat įsibėgėja kova su S. Nijazovo asmenybės kultu. Tačiau, nežiūrint į tai, HRW konstatuoja, jog Turkmėnija išlieka šalimi, kurioje situacija su žmogaus teisėmis yra ypatingai sunki. Respublikoje tiesiog nėra sąlygų veikti nepriklausomai žiniasklaidai ir nevyriausybinėms organizacijoms. Turkmėnijos valdymo sistemą faktiškai galima apibūdinti kaip kraštutinį autoritarizmą ar net totalitarizmą.
Kita posovietinė respublika, kurioje situacija labai sunki, yra Tadžikija. Kaip pažymi HRW, šioje šalyje yra „chroniškos problemos su žmogaus teisėmis“. Be to, ši šalis, pagal Jungtinių Tautų Organizacijos duomenis, yra viena iš 12 pasaulio šalių labiausiai paveiktų pasaulio maisto krizės. HRW konstatuoja, kad šioje respublikoje yra varžomos religijos laisvės, diskriminuojamos moterų (jos kenčia nuo buitinio smurto) teisės. Respublikos kalėjimuose praktikuojami kankinimai. Nelabai vaisingos yra ir Tadžikijos valdžios pastangos pagerinti situaciją. Dar praeitų metų kovo mėnesį šalies prezidentas Emomali Rachmonovas pasirašė įstatymą apie žmogaus teisių kontrolieriaus institucijos įsteigimą, tačiau atsakingas pareigūnas į šį postą nepaskirtas iki šiol.
Nedžiugina ir padėtis Uzbekijoje. Kaip pažymi HRW, respublikos valdžios struktūros žlugdo pilietinės visuomenės užuomazgas. Šalyje yra politinių kalinių, taip pat fiksuojamas vaikų eksploatavimas medvilnės laukuose.
Tad peršasi ne pačios linksmiausios išvados. Tik maža dalis posovietinių respublikų pasuko laisvės ir demokratijos keliu. Autoritarinis užkratas pasirodė besąs gyvybingesnis nei silpni laisvės daigai. Nemaža dalis posovietinių respublikų ankščiau neturėjo nepriklausomos egzistencijos patirties. Po Sovietų Sąjungos žlugimo daugumoje respublikų valdžioje liko tos pačios sovietinės nomenklatūros atstovai, kuriems sovietinis valdymo modelis buvo įprastas (ir, tiesą sakant, vienintelis žinomas), tad nereikia pernelyg stebėtis, jog dauguma buvusių sovietinių respublikų – viena paskui kitą – grįžo prie autoritarinio valdymo principų ir juos lydinčių žmogaus teisių ir laisvių pažeidimų.
Tikriausiai, didžiausias nusivylimas yra tas, jog demokratijos viltis neišsipildė Rusijoje. Ši šalis vien dėl savo mastų turi regione didelę įtaką, be to, ji stengiasi nepaleisti iš savo traukos lauko buvusių sovietinių respublikų. Valdančiajam Rusijos režimui patogu palaikyti autoritarinius kaimyninių valstybių vadovus. Pirmiausiai, dabartinei Maskvai toks valdymo būdas, kuris vyrauja daugumoje posovietinių respublikų, yra priimtinas ir suprantamas. Be to, demokratiniai pokyčiai bet kurioje respublikoje sudaro grėsmę Kremliaus įtakai, kurios šis nenori prarasti. Dėl šios priežasties Rusijoje buvo taip skausmingai reaguojama į visas „spalvotąsias revoliucijas“ posovietinėje erdvėje.
Pamąstymai apie autoritarizmą ir demokratiją nėra abstraktūs. Šalies valdymo sistema dažniausiai turi įtakos visuomenės gyvenimui. Demokratinėje valdymo sistemoje vienu iš kertinių akmenų yra žmogaus teisės ir laisvės. Autoritarinėje valstybėje šių teisių ir laisvių mažai paisoma, jos gali būti lengvai paaukotos valdžios interesų vardan – apie tai ir byloja kasmetinės Humane Rigt Watch, Freedom house ir panašių žmogaus teisių gynimo organizacijų ataskaitos.
Viktor Denisenko
