Balandžio 6 dieną, 18 valandą, Klaipėdos koncertų salėje unikalia muzikos ir kino sinteze „Žanos d'Ark aistra“ prasidės festivalis „Klaipėdos muzikos pavasaris“. Renginio metu į harmoningą visumą susilies Carlo Theodoro Dreyerio nebylusis kino šedevras „Žanos d'Ark aistra“ ir kompozitoriaus Broniaus Kutavičiaus specialiai šiam kino kūriniui parašyta originali muzika, kurią gyvai atliks Donato Katkaus diriguojamas Šv. Kristoforo kamerinis orkestras.
Projektas ,,Žanos d'Ark aistra“ Lietuvoje buvo parodytas tik vieną kartą – 2009 m. lapkričio mėn, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre kaip ,,Vilniaus – Europos kultūros sostinės 2009“ nacionalinės programos dalis. Po daugiau nei metų projektas grįžta ir atvyksta į Klaipėdą, kur jis pristatomas kartu su Europos šalių kino forumu „Scanorama“.
C. Th. Dreyeris: „Niekas negali prilygti žmogaus veidui“
Carlas Theodoras Dreyeris kine įamžino mitą apie šventąją kankinę, kurios auka buvo neišvengiama. Žanos tikėjimo galiai išreikšti jis pasitelkė vienintelį filmavimo principą – herojės emocijas perteikiantį aktorės Maria Falconetti veidą. „Niekas pasaulyje negali prilygti žmogaus veidui. Tai žemė, kurios niekada nenusibos tyrinėti“, – teigė Dreyeris. Todėl režisierius atsisako bet kokios šalutinės vizualikos, sutelkdamas dėmesį ties esminiais dalykais, nes Žanos tikėjimas neturi nieko bendra su pompastika. „Žanos d'Ark aistra“ (1928) iki šiol laikomas vienu iš geriausių ir genialiausių visų laikų filmu.
„Įsivaizduokite, kad sėdime įprastame kambaryje. Staiga mums pranešama, kad už durų yra lavonas. Kambarys, kuriame esame, akimirksniu pasikeičia: viskas jame įgyja kitą vaizdą; pasikeitė šviesa, atmosfera, nors fiziškai jie liko tokie patys. Taip yra dėl to, kad pasikeitėme mes patys, o daiktai yra tokie, kokius mes juos suvokiame. Būtent tokį poveikį noriu išgauti savo filmuose“, – apie kūrybą kalbėjo C. Th. Dreyeris.
Teisėjai. Žirklės. Ugnis
Filmo „Žanos d'Ark aistra“ premjera įvyko Kopenhagoje 1928-ųjų balandžio 21-ąją. Tai buvo pirmas ir vienintelis viešas visos filmo versijos seansas. Po to filmą Paryžiaus arkivyskupo liepimu cenzūravo, o dar po kelių mėnesių sudegė originalus juostos negatyvas. Paprastai Dreyeris versdavo aktorius keletą kartų suvaidinti netgi nesvarbius epizodus, todėl buvo įmanoma atkurti filmą iš nepanaudotų dublių ir epizodų, kurie, laimei, buvo saugomi kitur.
Tačiau ir antrąjį negatyvą pasiglemžė ugnis. Liko tik keletas įvairiai cenzūruotų, pakeistų ar iškraipytų filmo kopijų, kurios po truputį dilo įvairiuose Europos kino teatruose. Atrodė, jog kino klasikos fizinio nykimo sustabdyti buvo neįmanoma.
Ir štai, 1981-aisiais netoli Oslo esančios psichiatrinės ligoninės darbuotojas spintoje surado keletą filmo juostos dėžių. Jos buvo nusiųstos Norvegijos kino institutui, kuriame neperžiūrėtos išgulėjo trejus metus. Kai jos buvo atidarytos, buvo rasta ne tik filmo „Žanos d'Ark aistra“ juosta, bet ir originalus Danijos cenzorių antspauduotas filmo lydraštis, datuotas 1928-aisiais metais. Visa tai reiškė, kad ši versija necenzūruota ir Danijos institucijos nereikalauja jokių pakeitimų. Praėjus 50-iai metų nuo pasmerkimo, iškarpymo ir sudeginimo, „Žanos d'Ark aistra“ buvo atgaivinta savo vizualiai pribloškiančia originalia versija.
B. Kutavičius: „Išvengti eklektiškumo“
Bronius Kutavičius – vienas reikšmingiausių Lietuvos kompozitorių. Tiek ryškių naujosios muzikos vizijų fone, tiek vėliau, nykstant vienareikšmiams orientyrams XX amžiaus pabaigoje, jo kūriniai patenka tarp paveikiausių kultūros reiškinių.
„Kurti muziką filmui buvo labai sudėtinga. Pagauti muzikos charakterį, ritmą, nuotaikas. Sulydyti į visumą. Neužmušti muzikos garsais vaizdo. Neprarasti sinchroniškumo – tai buvo didelė problema“, – apie kūrybos procesą pasakojo filmo „Žanos d'Ark aistra“ muzikos autorius. „Pagrindinė idėja – išvengti muzikoje eklektiškumo. Būsiu laimingas, jei man bus pavykę atkurti muzikoje Laiko dvasią, kuri savyje sujungia visus laikus“, – pridūrė kompozitorius.
