REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Trys šioje konferencijoje aptariami visuomenės gyvenimo reiškiniai – verslas, žiniasklaida ir politika – pastaruoju metu išgyvena skirtingus raidos etapus. Verslas – bent jau didysis – veržliai ir užtikrintai žengia į priekį.

REKLAMA
REKLAMA

Žiniasklaida – sudėjus pliusus ir minusus – iš esmės stovi vietoje: vienur ją ištiko nuosmukis ir stagnacija, kitur matyti pažangos požymių. Tačiau politika, užuot natūraliai brendusi, kaip daug kas žadėjo pastaruosius 15 metų, kažkodėl to nedaro ir žengia ne pirmyn, o atgal.

REKLAMA

Tai gana pavojinga, kadangi už mūsų, kaip sakydavo rusai, – Maskva, ir trauktis nebėra kur. Dar keli žingsniai atatupsta ir Lietuvos „demokratija“ ims panašėti į Rusijos.

Svarstydami santykius tarp verslo ir žiniasklaidos bei politikos, kalbame, žinoma, ne apie smulkųjį ir vidutinį, o apie didįjį verslą. Tą, kuris šiandien sėkmingai naudojasi natūraliais monopoliais ir kuria naujus, kuris vargu ar turi pagrindo skųstis dėl menko įmonių pelno, brangios darbo jėgos ar stiprių profesinių sąjungų.

REKLAMA
REKLAMA

Jam nebrangiai kainuoja ir Lietuvos politika. Šūkis „patogu pirkti“, kurį šiandien galima būtų kabinti ir ant Seimo, ir ant Vyriausybės, ir kitose garbingose valdžios vietose, kvieste kviečia verslininkus dosniai investuoti į tautos atstovų gerovę.

Didysis verslas, kai jam to reikia, diktuoja sąlygas ir politikai, ir žiniasklaidai. Daug kam ši padėtis atrodo grėsminga. Įtakingi verslininkai vadinami oligarchais. Ir vadinami neteisingai, nes oligarchas yra ne turtingas verslininkas, o turtingas politikas.

Ir ne šiaip turtingas politikas, o tas, kuriam turtas padėjo patekti į valdžią ir užsiimti politika kaip verslu. Šiuo atžvilgiu oligarchais galime laikyti Viktorą Uspaskichą ir Artūrą Zuoką, bet ne rinkimuose nekandidatuojančius milijonierius, kad ir ką jie pirktų – žaliavas, gaminius, vartotojų palankumą ar politikų įsipareigojimus.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Pastarąjį atvejį reikėtų vadinti „korupcija“. Oligarchija – tai politinė santvarka arba jos elementas, o ne milijonierių elitas. Jei norima pasakyti tiesiog „pinigų valdžia“, tai geriau tiktų terminas „plutokratija“, o ne „oligarchija“.

Abi šios sąvokos padeda apibrėžti šiandienę visuomenės būklę, kartu ir verslo, politikos bei žiniasklaidos santykį. Asociatyvus mąstymas, kai sakoma „pinigai“, skatina šiame santykyje sureikšminti būtent verslą ir suversti jam liūto dalį atsakomybės dėl neskaidrių interesų ir įtakų.

REKLAMA

Toks požiūris nėra vien iš piršto laužtas. Vykstant privatizavimo vajui, nestigo pagrindo tvirtinti, kad stambaus verslo siekiai ir jų įgyvendinimo metodai, švelniai tariant, ne visada būna skaidrūs, civilizuoti ir atitinkantys viešąjį interesą.

Kalbant apie verslo ir politikos santykius, akivaizdu, kad jie Lietuvoje pernelyg artimi ir tarnauja anaiptol ne visuomenės labui. Vienas ryškesnių pavyzdžių – dabartinės sostinės valdžios sąsajos su skandalingai pagarsėjusia verslo įmonių grupe.

Vilniaus modelis, kaip verslas gali pelnytis iš politikos, o politika – iš verslo, dabar jau perkeliamas ir į kitus Lietuvos miestus. Pastaruoju metu sau naudingų sprendimų siekiančio verslo dosnumas politikai vis dažniau pratrūksta viešais skandalais, kurių bene pats didžiausias yra akis badantis teisėsaugos bejėgiškumas.

REKLAMA

Kai kam susidaro įspūdis, kad ir čia neapsieinama be dosnios verslo rankos.

Tuo tarpu žiniasklaidą verslo įtaka dažnai skatina būti ne profesionalią ir principingą, bet lanksčią ir konjunktūrišką.

Panašiai kaip premjeras, pasibaigus rinkimams, sakė, kad „maža kas ką kalbėjo prieš rinkimus“, taip kai kurie leidėjai, matyt, pasikeitus finansų donorams, kaip niekur nieko keičia savo leidinių toną žinomų politikos veikėjų ar verslo grupių atžvilgiu.

Pavyzdžiui, laikraštis spausdina seriją straipsnių, kur kritikuojamas vienas galingas prekybos tinklas. Po kurio laiko jo puslapiuose pamatome to prekybos tinklo reklamų ir kritinių straipsnių serija ūmai nutrūksta.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kitas leidinys subtiliai, bet kryptingai mėnuo po mėnesio jums mėgina įpiršti mintį, kad iš dviejų politikų, kuriems prezidentas buvo pareiškęs nepasitikėjimą, vienas įkūnija blogį, o kitas yra gal ir klystantis, bet neblogas, vakarietiškas, „savas“. Kad pastarojo politiko įvaizdis būtų geras, labai suinteresuota viena iš didžiųjų verslo įmonių grupių, turinti su juo įvairių reikalų.

Tačiau vėliau į žaidimą įsitraukia galingesnė verslo jėga, kuriai tas jaunas, vakarietiškas, į ateitį pakeltu smakru žiūrintis „savas“ politikas kartu su savo verslo partneriais ima strigti skersai gerklės. Ir štai vieną dieną leidinio tonas radikaliai keičiasi.

REKLAMA

Daug mėnesių popintą politiką lepūnėlį laikraštis viename numeryje sulygina su žeme, traiškydamas jį net keliomis kritinėmis medžiagomis pagrindiniuose puslapiuose.

O po poros dienų tas pats leidinys vėl, nenurodydamas, kad straipsnis – užsakomasis, rūpinasi geru minėto politiko įvaizdžiu. Su kuo susijusios šios peripetijos? Žurnalistika čia aiškiai šališka, bet juk politinės simpatijos negali taip ūmai keistis. Tad kyla minčių apie verslo interesus ir pinigus.

Politikos, verslo ir žiniasklaidos trikampis, kaip sako Romas Sakadolskis, pavojingas demokratijos vertybėms, tarp jų – žodžio, ir ne tik žodžio, laisvei.

REKLAMA

Tačiau kai kritikos strėlės šio trikampio atžvilgiu laidomos daugiausia vienu kampu, stengiantis kuo mažiau kliudyti politiką ir žiniasklaidą, atsakomybės dėl negerovių santykis gerokai iškraipomas.

Verslas tarytum padaromas atpirkimo ožiu, klijuojant jam visiškai netinkamas, kaip jau minėta, „oligarchijos“ etiketes. Nejau valstybėje, kur kone visa žiniasklaida yra privačiose rankose, pradėsime a priori į savininkus žiūrėti kaip į blogybę?

Iš kokių trauminės patirties klodų ir pasąmonės užkaborių kyla stereotipas, kad žiniasklaidos priemonės savininkas būtinai pageidaus, kad žurnalistai būtų tendencingi ir mulkintų vartotoją? Na, nebent jam rūpėtų žydų-gėjų-sorosologų tema ir atitinkamo lygio skaitytojai, bet tai jau yra diagnozė, o ne norma.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Politikos, žiniasklaidos ir verslo trikampyje pastarasis yra stiprioji grandis ir vien todėl kelia daug pagrįstų ir nepagrįstų įtarimų.

Jie gali būti susiję su lietuviško kapitalo kilme, privatizacijos peripetijomis ir panašiais dalykais, verčiančiais į vietos savininkus žiūrėti nepatikliai. Kita vertus, lietuvių kolektyvinėje pasąmonėje, matyt, giliai įstrigęs Tado Blindos socialinis archetipas.

Dėl to prie naujųjų kapitalistų gali būti sunku priprasti ir toleruoti juos perkančias televizijas, laikraščius ar naujienų agentūras. Juo labiau kad esama išties atgrasių politikos, verslo ir žiniasklaidos trikampio pavyzdžių.

REKLAMA

Tarkime, kai miesto meras, verslo įmonių grupė, vietos televizijos kanalas, kurio skaičius primena „penkis“, ir miesto laikraštis sudaro oligarchinį-propagandinį verslo vienetą.

Sunku paneigti, kad turima tribūna kažkiek pasinaudoja ir kiti televizijas valdantys koncernai. Tačiau kiti atvejai nėra tokie akivaizdžiai drastiški kaip ką tik minėtas. Maža to, šiame kontekste reikėtų prisiminti ir vadinamąjį visuomeninį transliuotoją.

Lietuvos televizija be jokių skrupulų transliavo skandalingosios „Rubicon group“ remiamą koncertą, o Seimo rinkimų išvakarėse „Panoramos“ laiku parodė tautai Viktoro Uspaskicho sveikinimą rugsėjo 1-osios proga. Tai gal kaltas ne privatus savininkas, o didesnis už principus reklaminis interesas?

REKLAMA

Kad ir koks išties būtų verslo vaidmuo, kalbamas trikampis turi dar dvi grandis, kurios kol kas yra palyginti silpnos ir nesavarankiškos. Antai laikraščiai Lietuvoje gyvena iš reklamos, o ne iš turinio; informacijos kokybė, vakarietiški standartai apčiuopiamos vertės jiems neprideda.

Geras nebulvarinis ir sulig donorų kaita pats sau nuolat neprieštaraujantis dienraštis beveik neišvengiamai bus nuostolingas. Tai lemia ir menka skaitytojų rinka, ir merdinti nepramoginio-nebuitinio skaitymo kultūra, ir konkurencija su kitomis žiniasklaidos priemonėmis, tarp kurių naujas stiprus varžovas – interneto portalas.

REKLAMA
REKLAMA

Tačiau ir kitose žiniasklaidos priemonėse yra problemų, kurių bendras vardiklis – sustabarėjimas ar stagnacija. Ir tai toli gražu ne techninė ar amato, o principų ir vertybių problema. Žurnalistai pakankamai neartikuliuoja ir negina savo principų ir tikslų, atrodo esą susitaikę su dabartinėmis žiniasklaidos ir verslo santykių aplinkybėmis.

Iki šiol nerandama solidaraus veikimo ir bendradarbiavimo pagrindo, kuris leistų bendromis jėgomis gerinti žurnalisto statusą ir kelti profesijos prestižą. Profesinė ir pilietinė etika, vertybinės nuostatos veiksmingai eliminuojamos iš darbo rinkoje savininkų kuriamo paklausos lauko, bet daugelis plunksnos brolių ir seserų Lietuvoje per daug nesuka sau dėl to galvos.

Galbūt iš dalies todėl, kad objektyvumas čia neretai suvokiamas ne kaip žurnalisto nešališkumas atliekant konkretų darbą, bet, prisiminus Vytauto Radžvilo žodžius apie mūsų liberalų savybes, kaip principinis neprincipingumas ir sugebėjimas profesiniame gyvenime apsieiti be pilietinės atsakomybės ir vertybinio stuburo.

Politikoje padėtis dar blogesnė. Kalbant apie jos santykį su verslu, pirmiausia reikėtų klausti savęs, kurio veiksmai labiau smerktini – to, kuris perka politinius sprendimus, ar to, kuris juos parduoda? Kai žurnalistas rašo taip, kaip iš jo reikalauja žiniasklaidos priemonės savininkas, principingumo ir etikos problema iškyla tik vienam asmeniui – rašančiajam.

REKLAMA

Kai verslo poreikiams ima tarnauti politika, peržengiamas ne tik įstatymų ir profesinės ar asmeninės etikos Rubikonas – neatitaisoma žala daroma visai visuomenei ir valstybei.

Ne tik medžiaginė – juk precedentai formuoja ydingą praktiką, dėl kurios prie politinės korupcijos reiškinio tolydžio įprantama ir visuomenė ima traktuoti jį kaip nemalonią neišvengiamybę – kaip blogą orą. Ir didžiausia atsakomybė čia tenka būtent politikui, o ne jo verslo partneriui.

Atsakomybės mastai ir pasiskirstymas priklauso nuo to, kokiais teisingumo kriterijais vadovaujamės vertindami žiniasklaidos, verslo ir politikos suartėjimo bei neskaidraus bendradarbiavimo aplinkybes. Pirmiausia galėtume prisiminti Michaelo Walzerio hipotezę, kad egzistuoja autonomiškos teisingumo sritys, kurių kiekvienai yra taikomi savi teisingumo kriterijai.

Problema atsiranda tada, kai viena iš sričių įgyja monopolį, primesdama kitoms savo vidaus „paskirstomojo teisingumo“ logiką. Mūsų atveju tai, kas būtų, pavyzdžiui, neteisinga ir amoralu politikai bei žiniasklaidai, gali būti priimtinas elgsenos ir mąstysenos modelis verslui.

Pastarasis remiasi pelno, naudos ir našumo principais, kurie negali būti svarbiausi kelrodžiai nei politikai, nei žiniasklaidai. Savo ruožtu politikos principai ir tikslai, tokie kaip teisingumo įgyvendinimas remiantis moraliniais ir socialiniais-ekonominiais pagrindais, bendras visuomenės interesas ir vertinimas pagal nuopelnus, nėra įpareigojantys verslui.

REKLAMA

Trumpai tariant, verslui turi rūpėti pelnas, politikai – nuopelnas; verslui – našumas, politikai – teisingumas. Ir šiandien net nereikia daryti specialių tyrimų, idant matytume, kad iš trijų svarstomų sričių būtent verslas, o ne žiniasklaida (tarus, kad pati žiniasklaida nėra vien tik verslas) ir juo labiau ne politika geriausiai atitinka autonomiškai keliamus vertinimo kriterijus.

Panagrinėjus politikos ir žiniasklaidos būklę, galima daryti vieną paprastą išvadą – esminės problemos šiose srityse pirmiausia kyla todėl, kad jose vadovaujamasi kitos srities – verslo – principais ir vidine logika.

Žiniasklaidos leidiniai dėl to tampa eklektiški ir beveidžiai idėjiniu požiūriu ir vertybiškai bestuburiai, visada pasirengę plaukti ten, kur neša finansų srautai ir pučia didžiojo verslo vėjai. Tuo tarpu politika tampa grynai pragmatiška, iškelianti naudos principą virš idėjų ir įsitikinimu bei atvedanti į valdžią žmones, kurių atstovavimas tautai verčia pamiršti proto ir padorumo kriterijus.

Valdžios viršūnėse vis populiaresnė tampa sovietinę praeitį primenanti mintis, kad kritika valdžios atžvilgiu yra destruktyvi ir žalinga, kad ir kas ja užsiimtų – politinė opozicija ar visuomeninės organizacijos. Šįmet visus šiuo klausimu pralenkė darbietė Dangutė Mikutienė, pareiškusi, kad vieša valdžios kritika kenkia visuomenės sveikatai.

REKLAMA

„Jautresniems žmonėms gali paūmėti lėtinės ligos, gali būti neigiamas poveikis širdies kraujagyslių, nervų sistemoms, – įsitikinusi ji. – Neigiamo poveikio informacijos sklaida užgožia teigiamus žmonių jausmus, prasmingus bei džiugius įvykius ir sukuria nereikalingą įtampą visuomenėje, o tai gali tapti net ir padidėjusio avaringumo keliuose, smurto, agresijos protrūkių priežastimi.“

Mūsų politikos sveikatos būklę ši citata nusako geriau nei bet kuri konceptuali diagnozė. Beje, pastaruoju metu minėta politikė suskato pasirašinėti pareiškimus, smerkiančius valdžią drįstančių kritikuoti visuomeninių organizacijų veiklą. Kitaip tariant, tolydžio artėjama prie minties, kad Leonido Brežnevo epocha mums yra puikus pavyzdys, kaip turime gyventi žmogaus sveikata ir darbu besirūpinančioje valstybėje.

Ir Mikutienė, ir Darbo partija, kuriai ji priklauso, yra pavaizdus įrodymas, kaip galima keletą metų nepaisyti politikos pagrindų ir vadovautis joje kriterijais, kurie tinka nebent verslo interesų grupei, derinančiai žmonių mulkinimą su psichikos ir kraujotakos sutrikimų prevencija.

Pranešimas skaitytas konferencijoje „Žiniasklaida Lietuvoje: tarp verslo ir politikos"

www.politika.lt

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų