Pastarųjų dviejų savaičių įvykiai Lietuvai suteikė dar vieną progą trumpam sustoti ir gerai susimąstyti: ar iš tikrųjų verta spartinti idėjos statyti Visagino atominę elektrinę (VAE) įgyvendinimą. Gal vis dėlto būtų racionalu, nebūtinai atmetant pačią idėją, keletą metų palūkėti?
Tie įvykiai rimti ir politiniu, ir ekonominiu požiūriu, ypač turint omenyje, kad Japonijos tragedija Lietuvai tiesioginės įtakos neturi, o tik sudavė rimtą smūgį pasaulinei branduolinei energetikai.
Ir anksčiau mažai kas dvejojo dėl planuojamos VAE saugumo, todėl keistos atrodo mūsų politikų pastangos sutelkti dėmesį į įrodinėjimus, kad mūsų elektrinei tokios pasekmės neturėtų grėsti. Europos Sąjungos valstybės ėmė peržiūrėti arba pristabdyti savo jau pradėtus projektus, o Vokietija žengė ryžtingą žingsnį – sustabdyti 7 branduolines jėgaines, kurių veikimą buvo nuspręsta pratęsti. Kitaip tariant, 7 Vokietijos elektrines be jokio pasirinkimo ištiko Ignalinos atominės elektrinės likimas.
Vokiečiai tuo neapsiribojo, ėmė protestuoti prieš netoli savo sienos pradėtą statyti branduolinę jėgainę Lenkijoje.
Tiesa, pasigirsta balsų, kad dabar būtų palankus metas pirkti naujas atomines elektrines, nes, sumažėjus jų paklausai, turėtų kristi projektų kainos. Tačiau kiti balsai tvirtina, kad net jei taip atsitiktų, kaina nesumažės, nes papildomai kainuos naujų saugos priemonių įdiegimas ir licencijavimas. Tokiems dalykams reikia ir laiko, ir pinigų.
Energetikos ministerijos neva atrastam naujam derybininkui iš Japonijos irgi kažin ar pats tinkamiausias metas derėtis su Lietuva, nes japonams ne tai dabar galvoje. Be abejo, lengviau būtų rasti kitą partnerį, nes daug atominių elektrinių įrangos gamintojų dabar, ko gero, griebsis ir šiaudo.
Tačiau bene svarbiausia priežastis susimąstyti – ne atominės elektrinės (AE) sauga, o tai, kad kaimynystėje turėsime jau ne vieną, o du konkurentus – Kaliningrado srityje ir Ašmenoje (Baltarusija). Net VAE šalininkai laiko bergždžiomis Lietuvos pastangas sustabdyti Baltarusijos projektą. Ten, Vladimirui Putinui ir Aleksandrui Lukašenkai pasirašius susitarimą, ledai pajudėjo. Baltarusiai statybą planuoja pradėti šių metų rugsėjį.
Metas ekonomikai
Lietuvos elektros energetikos veteranas, Energetikų draugijos pirmininkas Algirdas Stumbras, šiaip jau ne atominės energetikos priešininkas, VAE projekto skubinimo atžvilgiu itin skeptiškas.
„Rusija jau oficialiai pranešė, kad Kaliningrade pagamintą energiją siūlys pirkti po 15,5 ct/kWh. Matyt, panaši bus ir Ašmenos AE elektros energijos kaina. VAE elektros savikaina bus tikrai ne mažesnė kaip 30 ct/kWh. Kur rasime pirkėją?“– retoriškai klausia A.Stumbras bei primena, kad maždaug tiek kainuoja ir elektra, pagaminama senosiose Europos Sąjungos šalyse: Vokietijoje, Prancūzijoje, taip pat Danijoje, Švedijoje.
Kita vertus, ir už Lietuvos šiluminėse elektrinėse, vėjo jėgainėse, hidroelektrinėse gaminamą elektros energiją dabar mokama maždaug 30 ct/kWh. Visų dabar veikiančių šalies elektrinių instaliuotoji galia – per 2000 MW, o šalies poreikis – 700–1000 MW. Taigi visos šios elektrinės dirba tik pusėtinu arba palaikomuoju (Lietuvos elektrinė Elektrėnuose) režimu. Šildymo sezono metu, taip pat pramonės reikmėms šiluminių elektrinių apkrova turi būti ne mažesnė kaip 400 MW, kad stambiausi miestai būtų aprūpinti centralizuota šiluma. Taip būtų ir pastačius maždaug 1400 MW galingumo VAE (nešildys juk Visaginas, pavyzdžiui, Klaipėdos arba Elektrėnų).
„Kuo apkrausime VAE, jei jai dabartinėmis sąlygomis liks tik 300 MW?“– jau net ne klausia, o stebisi A.Stumbras.
Šiandien neišnaudojame nė pusės Lietuvoje instaliuotos galios dėl vienintelės priežasties – iš užsienio galime nusipirkti perpus pigiau, o pavasarį galėtume pirkti ir dar pigiau, nes itin pigios energijos perteklių gamina Dauguvos hidroelektrinė.
Kita vertus, anot A. Stumbro, ir toje pačioje Rusijoje labai vertinamos tokios elektrinės kaip mūsiškė Elektrėnuose. Tačiau jose gaminama elektra irgi perpus pigesnė, nes jos kūrenamos dujomis, iš „Gazprom“ tiekiamomis maždaug po 100 JAV dolerių už 1000 kub. metrų, o mes mokame po 300–350 dolerių, todėl Rusijoje kuro kainos dedamoji yra 9 ct/kWh, o Lietuvoje – ne mažiau kaip 27 ct/kWh. Štai tokia paprasta aritmetika.
Atkirsti nuo rinkos
Rusai ir baltarusiai, galutinai apsisprendę statyti branduolines jėgaines Lietuvos kaimynystėje, mus iš esmės atkirto nuo užsienio rinkų.
„Kas pirks iš mūsų kad ir už savikainą, po 30 ct/kWh, jei galės iš mūsų kaimynų nusipirkti po 15–16 kWh? Jie mus atkirto nuo rinkų“, – konstatuoja energetikos veteranas.
Pasak jo, yra ir dar viena kliūtis, dėl kurios mūsų elektra ES būtų dar brangesnė – tiesioginės elektros energijos perdavimo jungties į ES per Lenkiją nebuvimas.
Jau oficialiai pranešta apie prasidėjusias Rusijos elektros energetikos kompanijos „Inter RAO YES“ derybas su Lenkija dėl tiesioginės jungties tiesimo ir Kaliningrado AE elektros energijos pardavimo.
„Galima neabejoti, kad taip ir bus. Ir mes jungtį su ES turėsime tik per Kaliningradą“, – sako A.Stumbras ir primena, kad Lietuva pražiopsojo ne tik palankų momentą statyti VAE (priešingu atveju Baltarusijos ir Kaliningrado projektai greičiausiai nė nebūtų atsiradę), bet ir tiesti jungtį į Lenkiją.
Energetikai prisimena 1997 metus, kai jau buvo parengta ir galutinai suderinta su Lenkija sutartis dėl linijos tiesimo. Tąsyk šalies kaimynės energetikos ministras ir nacionalinės elektros energetikos kompanijos vadovas buvo atvykę į Vilnių pasirašyti sutarties, bet... buvo anuometinio ūkio ministro ir premjero išprašyti, motyvuojant tuo, kad Lietuvai tokio projekto nereikia, nes „atvažiuos amerikiečiai ir suorganizuos, kad Ignalinos AE elektros energiją galėtume brangiai parduoti Bavarijai (Vokietija)“.
„Lietuvos energetikai tada buvo visiškai sutrikę. Ir dabar prisimenu tą laiką. Lenkai išvažiavo it musę kandę. Galima neabejoti, kad jie, būdami išdidūs, to nepamiršo, todėl vargu ar būtų paprasta juos sugrąžinti į anuometinę padėtį. Juk jau neturime ir ko parduoti – Ignalinos AE nėra, tai kam kišti milijonus į betikslį projektą“, – pasakoja A.Stumbras.
Gal ir reikėtų
Saulius Kutas, buvęs Valstybinės atominės energetikos saugos inspekcijos (VATESI) viršininkas, irgi su nuoskauda ir gėda prisimena tą įvykį ir apgailestauja, kad Lietuva praleido palankų laiką statyti VAE.
„Visada sakiau, kad norint pastatyti AE Lietuvoje, svarbiausias veiksnys yra laikas. Svarbiausius momentus, kai buvo galima projektą įgyvendinti greičiau ir efektyviau, jau praleidome. Kai kurių veikėjų skeptiški ir vėjavaikiški pareiškimai, kad kaimynai blefuoja, buvo neatsakingi“, – kategoriškai kalba S.Kutas.
Tačiau, anot jo, nepaisant sukrėtimų Japonijoje, atominė energetika gyvuos. Rinkos sąlygos mums bus sunkesnės, bet energetikos poreikiai augs, todėl bus galima ir parduoti. Jo nuomone, per daug atidėlioti projekto, jeigu jau pasirinkome atominės energetikos valstybės kelią, nederėtų, bet viską reikia daryti gerai apgalvojus ir laiku, o ne tuščiažodžiauti.
Lietuva su rusais jau susitarė dėl 1000 MW tranzitinės linijos iš Kaliningrado srities atlaisvinimo kilus poreikiui eksportuoti Kaliningrado AE elektrą. Taigi jie jau ne tik planuoja, bet ir veikia. O ką darome mes? Kokia bus gamybos kaina, vartojimo kaina? Dar neužmirškime, kad Lietuvoje labai svarbus paros laikas, sezonas. Manau, vis dėlto būtų lengviau gyventi turint savo branduolinę jėgainę“, – valdžiai kaip pirmokams pradines užduotis dalija S.Kutas.
Anot jo, Lietuvai būtų ramiau, jeigu tokią jėgainę turėtų, nes, augant energijos poreikiams, abejotina, kad alternatyvūs šaltiniai juos tenkins ilgiau nei šimtmetį.
Laiko dar yra
A.Stumbras net neabejoja, kad dabar, kai bazinės instaliuotos galios Lietuva turi per akis, skubinti VAE statybos ne tik neverta, bet ir neatsakinga, ypač kai valstybės finansiniai įsipareigojimai jau greit pasieks 40 milijardų litų.
„Kodėl mums taip sunku rasti strateginį investuotoją? Todėl, kad jie čia atvažiuoja, įsitikina, kad nebus rinkos, ir susideda daiktus“, – sako energetikos veteranas.
Jo teigimu, Lietuvai dabartinių pajėgumų užteks iki 2032 metų, todėl bent iki 2020-ųjų turime laiko apsidairyti, kas dedasi aplinkui, kur suka pasaulio energetika, ir tada galutinai apsispręsti – technologijos dabar keičiasi neregėtais tempais.
Jo nuomone, šiandien didelių branduolinių jėgainių statybas gali sau leisti turtingos šalys, turinčios didelį elektros energijos poreikį ir neturinčios savo kuro arba kitų energijos išteklių. Pavyzdžiui, Švedija turi daug upių, bet jos elektros negamina žiemą, todėl ir stato jėgaines.
„Kodėl, tvarkydamiesi asmeninį gyvenimą ir turėdami ribotų išteklių, neperkame limuzino, o tvarkydami valstybės reikalus imame manyti, kad kas nors nukris iš dangaus?“ – bando karštas galvas grąžinti į realybę A. Stumbras.
Savaitraštis „Ekonomika.lt“ primena, kad panašių minčių yra pareiškę ir iškilūs Lietuvos ekonomikos bei finansų analitikai. Tik politikai, kaip matyti, jų nuomonės nepaiso.
- Kazimieras Šliužas
