REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS
9
Vilnietė savo vaikų į mokyklą neveda: pati juos moko namuose (tv3.lt fotomontažas)

Vilnietė Akvilė Adomaitytė savo trečioką sūnų jau du metus ugdo šeimoje, o šiemet prie jo prisijungė ir devintokė sesė.

9

Vilnietė Akvilė Adomaitytė savo trečioką sūnų jau du metus ugdo šeimoje, o šiemet prie jo prisijungė ir devintokė sesė.

REKLAMA

Trijų vaikų mama A. Adomaitytė pasirinkimu ugdyti vaikus šeimoje nesudvejojo nė minutės – tai, pasak jos, buvo pats geriausias sprendimas, kuriuo džiaugiasi ir ji, ir vaikai.

Visgi, apie ugdymą šeimoje kalbama nedaug, dažnas nė nežino apie tokią galimybę, tad Akvilė naujienų portalui tv3.lt papasakojo, kodėl pasirinko ugdymą šeimoje, kokius to privalumus įžvelgia ir išsklaidė mitus, gaubiančius šį mokymo būdą.

Pasirinkti padėjo karantinas

A. Adomaitytė sako anksčiau girdėjusi tik apie tai, kad toli, Amerikoje, yra galimybė mokyti vaikus namuose. Ši idėja žavėjo, tačiau kai dukra pradėjo lankyti mokyklą, tokios galimybės Lietuvoje dar nebuvo.

„Pažintis su mokykla įvyko, kai vyresnioji dukra išėjo į mokyklą. Jau tada, ypač pradinėse klasėse, pasižiūrėdavau, pavyzdžiui, ką vaikai mokosi per pasaulio pažinimo pamokas ir pagalvodavau: „Nesąmonė“. Ir paskui vaiką turi atmokyti“, – prisimena pašnekovė.

REKLAMA
REKLAMA

Dukrai pradėjus lankyti mokyklą, Akvilė sako, kad ugdymo programa ir tai, kad kiekvienas mokinys mokomas vienodai, neatsižvelgiant į jo poreikius, nežavėjo. O štai užklupusi COVID-19 pandemija leido „pasimatuoti“ ugdymą šeimoje.

REKLAMA

„Kai sūnus pradėjo lankyti priešmokyklinę, prasidėjo karantinai. Sūnaus mokytoja, nors jis dar buvo priešmokyklinėje klasėje, buvo ganėtinai griežta ir mes tikrai labai daug pratybų, darbelių darėme namuose. Tada aš tarsi neugdžiau šeimoje, bet pajutau, ką tai reiškia. Bet sūnus vis tiek išėjo į pirmą klasę ir ten prasidėjo problemos“, – pasakoja A. Adomaitytė.

Akvilės sūnus turi emocijų sutrikimą, tad pradėjus lankyti mokyklą, lankėsi pas specialistus, susirinko visas rekomendacijas, kokie mokymo metodai jam turėtų būti taikomi, ir pristatė jas į mokyklą. Tačiau tai, kas parašyta rekomendacijose, ir tai, kas dėjosi realybėje, skyrėsi it diena ir naktis:

REKLAMA
REKLAMA

„Kai ateini su visais dokumentais, rekomendacijomis, niekas toliau nevyksta – kiekvieną dieną skambučiai, kad sūnus padarė tą, sūnus padarė aną. Reikalingi metodai realybėje nelabai buvo taikomi.“

Ji sako, kad karantinas pastūmėjo pasirinkti ugdymą šeimoje. Pasaulį užklupus COVID-19 pandemijai ir mokymuisi vykstant nuotoliniu būdu, ji sako pamačiusi, kaip viskas vyksta iš tiesų.

„Pamačiau, kaip dirba mokytojai. Ir tai, ką aš pamačiau, man nelabai patiko. Tuo pačiu, kas nėra susiję su mokytoju, pati medžiaga – kai vaiką išleidi į mokyklą, gal nelabai pasižiūri, kažkiek praverti iš įdomumo, bet kiekvieno lapo neskaitai. O čia stebi ir matai, kiek daug yra, kaip aš sakau, nesąmonių“, – pasakojo du vaikus šeimoje ugdanti Akvilė.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Išsklaidė mitus

Paskutinis taškas apsisprendime buvo padėtas, kai vaikams grįžtant atgal į mokyklas buvo keliami reikalavimai testuotis ir dėvėti medicinines veido kaukes klasėse. Apsvarsčiusi visas sąlygas bei galimybes, A. Adomaitytė sūnų nuo antros klasės pradėjo ugdyti namuose pati, nors pradžioje buvo ir baimių, ir neužtikrintumo.

„Pats didžiausias iššūkis buvo iš psichologinės pusės – perlipti per save, kol dar neugdžiau. Atrodė nesuvokiama, kaip tai turi atrodyti, buvau visiškai pasimetusi ir nesupratau, ar išvis sugebėsiu. Mano draugė, buvusi kursiokė, padėjo paskutinį tašką sakydama, kad visi pereina šią stadiją ir visi kuo puikiausiai susitvarko“, – kilusius iššūkius prisimena ji.

REKLAMA

Daugeliui gali atrodyti, kad ugdymas šeimoje suteikia visišką laisvę tėvams mokyti to, ko nori. Vis tik, viskas vyksta kiek kitaip, o ugdymą šeimoje vis dar gaubia išsigalvoti mitai.

„Lietuvoje situacija yra tokia, kad turi būti pasirašęs sutartį su mokykla, yra sąrašas tiek valstybinių, tiek privačių mokyklų, ne bet kuri mokykla teikia tokią paslaugą.

Kitas dalykas, ką tėvai privalo – sekti bendrosiomis ugdymo programomis (BUP). Lietuvoje negali mokyti bet ko. Aš galiu mokyti kokiu tik noriu būdu, bet BUP nustato, ką vaikas turi išmokti kas dvejus metus “, – mitus išsklaido A. Adomaitytė.

Be kita ko, du kartus per metus vyksta žinių patikrinimas – vaikai atlieka testus: „Bet vėlgi, jeigu vaikas kažko neišlaiko, kažkurio dalyko rezultatai yra labai prasti, tai nėra egzaminas kelti į kitą klasę ar ne. Galbūt, jei viskas būtų labai blogai. Bet jie labiau skirti pačiai šeimai pasižiūrėti, kur reikėtų pasitempti.“

REKLAMA

Privalumų įžvelgia ne vieną

Vis tik, moteris sako, kad ugdyme šeimoje įžvelgia daug privalumų. Pirmiausiai, prieš prasidedant naujiems mokslo metams, tėvai turi susidaryti planą, pagal kurį dirbs su vaikais, tad mokymasis vyksta struktūruotai.

„Galima pasirinkti vieną iš dviejų būdų. Vienas būdas yra labiau standartinis, susidaromas tvarkaraštis, kaip mokykloje. Kitas būdas yra projektinis – mėnesį gali daryti, pavyzdžiui, istorijos projektą, kitą mėnesį matematiką ir nejudinti kitų dalykų.

Mums patogiau susidaryti tvarkaraštį, labiau mokykliškai, bet ir su laisve. Aš toks žmogus – man patinka struktūra, bet ne per griežta“, – šypsosi Akvilė, savo ugdymo šeimoje patirtimis besidalinanti „Instagram“ paskyroje @houseformykids.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tvarkaraštis, pagal kurį moko sūnų, menkai kuo skiriasi nuo įprasto trečioko tvarkaraščio. Tačiau privalumas tas, kad nereikia pradėti mokytis nuo 8 valandos ryto, o kiekvienai temai gali skirti tiek laiko, kiek prireikia:

„Kada reikia, tada ir pradedame. Pamokos laiko aš irgi nežiūriu. Žiūriu, kad išdėstyčiau medžiagą ir mano sūnus padarytų tam tikrus pratimus, įsisavintų medžiagą. Ir nežiūriu, tai užtruko 45 minutes, valandą, o gal 10 minučių, jei tema jam yra suprantama.“

Taip pat Akvilė pažymi, kad ugdymas šeimoje leidžia pasirinkti įvairesnius mokymosi metodus. Vietoj vadovėlio medžiagos, kartais pravartu pasižiūrėti filmą ta pačia tema, taip pat tiek su sūnumi, tiek su dukra Akvilė naudoja medžiagą anglų kalba, kurios internete apstu.

REKLAMA

„Tai yra metodai, kurie, svarbiausia, atspindi šeimos vertybes. Antras dalykas, tai yra metodai, kurie tinka būtent tavo vaikui, kurį pažįsti, žinai, kaip jam medžiagą geriausia pateikti. Priėjimas prie vaiko yra individualus, o ne standartinis, kaip mokykloje“, – pabrėžia ji.

Daugeliui kyla baimė, o kaip socializacija? Juk neidamas į mokyklą, vaikas nebendrauja su bendraamžiais? Tačiau Akvilė išsklaido ir šį mitą – vaikai lanko būrelius, šeimos, pasirinkusios ugdyti vaikus šeimoje, dažnai susitinka, taip pat vaikai keliauja į įvairius mokyklos organizuojamus renginius, tad bendravimo netrūksta.

O kai kuriems jo gal nė nereikia tiek jau daug, pavyzdžiui, kaip A. Adomaitytės vyriausiosios dukros atveju.

REKLAMA

Ji taip pat pastebi, kad Lietuvoje vyresnių vaikų, ugdomų šeimoje, skaičius itin nedidelis – dažnai tėvus lydi baimė, kad nepavyks, tačiau čia, anot pašnekovės, svarbu įsivertinti kelis dalykus.

„Reikia įvertinti vaiko motyvaciją, gebėjimą susikalbėti su vaiku, ar jo tikslas yra tiesiog neiti į mokyklą ir nieko neveikti, ar jo tikslas yra išmokti, bet kitais būdais, o ne mokykloje.

Dukros darbas daugiau yra savarankiškas, be to, su vyresniais vaikais mokykla daugiau dirba individualiai. Su vyresniu vaiku arba turi turėti labai daug pinigų korepetitoriams, arba pats begalę talento ir laiko, arba turi žinoti, kad tavo vaikas prisės ir pasimokys, nes kitu atveju bus sudėtinga“, – pastebi A. Adomaitytė.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Šeimoje ugdyti ruošiasi ir mažiausiąją narę

Paklausta, ar vaikai dar kada grįš į mokyklą, Akvilė nusišypso – per prievartą jų tikrai nevers mokytis namuose, be to, kiekvienas šeimoje ugdomas vaikas turi teisę prabėgus pusmečiui nuo mokslo metų pradžios arba kitais mokslo metais sugrįžti ugdytis į mokyklą, tačiau kol kas tiek dukrai, tiek sūnui toks mokymosi būdas patinka.

„Į mokyklą vaikai grįš, jei patys norės, tikrai jiems to nedrausiu. Bet kad mažoji eitų į mokyklą, net neįsivaizduoju. Dabar ji lanko valstybinį darželį, kas daug kam atrodo kaip prieštaravimas, bet ji eina po pusę dienos ir dažniausiai visai neina, nes serga.

REKLAMA

Nemanau, kad vaikui kažkas blogo yra bendrauti su bendraamžiais, kad valstybinis darželis savaime yra blogis, kol nėra prasidėjęs formalusis mokymas ir ugdymas. Kai jis prasideda, tada noriu pati mokyti vaikus“, – dalijosi pašnekovė.

Akvilė neslepia apmaudo, kad apie galimybę ugdyti vaikus šeimoje kalbama labai mažai. Ji mano, kad dalis tėvų nesirenka tokio ugdymo būdo dėl kylančių baimių, tačiau dalis nesirenka ir todėl, kad paprasčiausiai nė nežino apie tokią galimybę.

„Man visada norisi skleisti informaciją, kad žinočiau: jeigu žmogus nesirenka ugdyti šeimoje, tai daro sąmoningai, o ne vien todėl, kad nežino apie tokią galimybę.

O jei kyla baimės, padrąsinsiu turbūt taip pat, kaip mane drąsino draugė – tikrai pavyks. Jeigu žmogui kyla abejonių, ar sugebėsiu, reiškia, tai yra pakankamai sąmoningas, atsakingas žmogus, nes labai dažnai tie, kurie per gyvenimą eina kaip per šventę, sako, kad viską gali, nebūna labai atsakingi žmonės.

Jeigu kyla dvejonės, tai jau rodo, kad su žmogumi viskas yra gerai“, – šypteli A. Adomaitytė, savo devintokę dukrą ir trečioką sūnų pasirinkusi ugdyti šeimoje.

gyvenimas įmanomas ir be diplomo
gyvenimas įmanomas ir be diplomo
Apsiraminkit jūs su tais aukštaisiais. Baigia aukštąjį, kad paskui už minimalkę artų. Bet užtat gi Vilniuje, stikliniam ofise! Jei norit, kad vaikas prasimuštų, nespauskit prie mokslų ir diplomų; mokykloje, universitete pusė dėstomų dalykų - totalus atgyvenęs niekur nepritaikomas balastas, visa medžiaga jau pradėjus mokytis - pasenusi. Programų prikurta, dėstytojų nėra. Jei vaikas turi galvą, pasiskaitys kas jam įdomu internete arba literatūroje, dabartiniai milijonieriai net koledžų nėra baigę.Jei neturi smegenų ir žaidžia prie kompo, tai nepadės nei univeras, nei diplomas. Diplomas sąskaitų neapmokės. Pas mus kaip visada akmens amžius - būtinai diplomas, būtinai nuosavas butas, santuoka bažnyčioj, būtinai vaikai, nes gi "taip reikia" ir kad nepasišiukšlintum prieš giminę. Gyvena pagal tėvų sukurtą scenarijų, paskui guli psichiatrinėj, nes suvokia, kad ne mano tai gyvenimas.
Šaunuolė mama, žino, kad mokykla pilkos masės pagal vieną kurpalių kalvė, ir patyčių irštva.
Jei galėčiau atsukti laiką atgal, pirmą vaiką mokyčiau pati namie, ramus protingas vaikas, nesuprasdavo, kodėl darželyje, mokykloje vaika RĖKIA. Pagalvojau, antrą mokysiu namie, bet panašu, kad antrajam kaip tik norisi kolektyvo.
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų