„Kiek tenka pabendrauti, patys ukrainiečiai man sako, kad jie iš nieko daugiau nesulaukia tiek ir tokios nenutrūkstamos, intensyvios ir nuoširdžios paramos, kaip iš lietuvių“, – teigia Vokietijos lietuvių bendruomenės valdybos narė Irma Petraitytė-Lukšienė.
Ji tikina, kad nuo vasario 24 dienos iki pat dabar nepraleidžia nė vienos kas savaitę organizuojamos demonstracijos.
Prasidėjus karui veikė iškart
„Kai karas prasidėjo, mums visiems buvo suprantama, kad reikia visko – mes pirmiausiai pradėjom daryti tai, kam jau buvom padėję pirmus pamatus – intensyviai kelerius metus dirbom su pačia didžiausia ukrainiečių bendruomene Vokietijoje, kuri jungia apie 30 ukrainiečių organizacijų, ir žinojom – reikia stabdyti karą. Kaip tą karą stabdyti? Ką mes galim daryti? Mes negalim nei NATO, nei ES, nei Bundestago (Vokietijos Seimo) mygtuko paspausti, tad ėmėm daryti tai, ką galim daryti, kaip piliečiai“, – karo pradžią prisimena lietuvių aktyvistė Vokietijoje.
Norvegijos lietuvių bendruomenių tarybos pirmininkas Saulius Trepekūnas tikina, kad karo pabėgėliams iš pradžių visi pagalbą teikti ėmėsi labai individualiai, o tik vėliau atėjo organizuota pagalba ir protestai.
„Labai daug žmonių ėjo į mitingus, visi platinom kvietimus į labdaros akcijas aukoti ir rūšiuoti daiktus, drabužius“, – pasakoja S. Trepekūnas.
„Tik prasidėjus karui iškart pradėjome aiškintis, kaip kas yra ir ko labiausiai reikia, pagal pažintis suvedinėjome žmones, kurie pirko tam tikrą amuniciją Amerikoje, kontaktavome su fabrikais, aukšto rango kariuomenės asmenimis, kurie padėjo įsigyti šalmų ir kitų reikalingų daiktų“, – apie pagalbos procesą pasakoja Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių bendruomenės viceprezidentė Austėja Sruoga.
Moteris pabrėžia, kad tuo pat metu buvo ieškoma, kas galėtų siųsti miegmaišius ir rinktų medikamentus.
„Turėjome ukrainietę gydytoją, kuri pati išvyko su 168 lagaminais į Ukrainą. Ją lydėjo 10 asmenų komanda, o lietuviai itin padėjo užpildyti visus šiuos lagaminus“, – prisimena A. Sruoga.
Remia ir ten, kur apie karą nekalbama
Vietnamo lietuvių bendruomenės pirmininkė Aurelija Jankauskienė tikina, kad vietnamiečiai vengia kalbėti apie karą ir galbūt net renkasi atsiriboti nuo jo dėl jų pačių skaudžių išgyvenimų Vietnamo karo metu.
„Noriu paminėti, kad Vietname yra draudžiama protestuoti, mitinguoti, todėl net ir patys ukrainiečiai negalėjo palaikyti savo šalies išeidami į gatves su vėliavomis ir šūkiais. Ukrainiečiai surengė paramos renginį-mugę, kuris taip pat buvo riboto formato“, – pasakoja A. Jankauskienė.
Ji priduria, kad šiame renginyje dalyvavo ir lietuvių bendruomenės nariai, taip reikšdami savo solidarumą bei palaikymą Ukrainos tautai.
Pirmininkė pasakoja, kaip lietuviai dalinosi kontaktais ir informacija su vietos ukrainiečiais, kad šie perduotų paramą savo artimiesiems, likusiems gimtinėje.
„Taip pat palaikėm finansiškai, tiek pervesdami lėšas į specialiąsias sąskaitas Lietuvoje, tiek palaikydami finansiškai Vietname gyvenančių ukrainiečių iniciatyvas“, – sako A. Jankauskienė.
JAV lietuvių bendruomenės viceprezidentė A. Sruoga pabrėžia, kad ir kitoms šalims nereikėtų pamiršti apie Europoje vykstantį karą: „Baisumas yra tas, kad karas nesibaigia ir tik baisėja, o žmonės prie to pripranta“.
Prisideda pilietiškai ir politiškai
Irma Petraitytė-Lukšienė atskleidžia, kad iki dabar nėra paprasta įtikinti vietos valdžią imtis realių veiksmų ir remti Ukrainą. Moters pasakojimu, ukrainiečiams teko ilgai kovoti su jiems paskirtais palydovais, kurie su ukrainiečiais bendraudavo rusiškai ir taip jiems buvo peršama rusų kultūra.
„Kai tik patys pirmieji ukrainiečiai pateko į Vokietiją, pasimatė problema – pagal Vokietijos logiką, Rusija ir Ukraina turi susidraugauti. Čia kaip prievartautoją pasodinti su auka ir sakyti, kad jūs dabar apsikabinkite ir susitaikykite“, – dėsto I. Petraitytė-Lukšienė.
Nors iki šiol Vokietijoje ne visi tiek visuomenės, tiek valdžios atstovai suvokia karą ir jo grėsmę pačiai Vokietijai, lietuvių bendruomenės narė tiki, kad mažais žingsneliais stengiamasi prieiti bendro kompromiso.
„Aš jiems visuomet sakau – paklausykite mūsų, lietuvių, nes mūsų jautrumas Rusijos agresijai yra daug stipresnis. Mes daug geriau žinome, kaip Rusija veikia, šantažuoja, klibina demokratijos pamatus, dirba su propaganda ir ja bando persismelkti žmonių pasąmonę“, – pasakoja I. Petraitytė-Lukšienė.
Visgi siekis išlaikyti stabilią ekonomiką Vokietijos valdžią darė sunkiai palaužiamą. Lietuvių bendruomenės atstovė Lukšienė tikina, kad nuo pat karo pradžios teko siųsti laiškus tiek į Seimą, tiek į NATO, Jungtinių Tautų Organizaciją ir Raudonąjį Kryžių, drąsinti imtis veiksmų ir kuo greičiau suteikti pagalbą Ukrainai: „Rašėm tai, kas mūsų, lietuvių, nuomone atrodė teisinga daryti. Prašėme ir dangų uždengti, ir ginklus tiekti, nestabdyti, ne tik reaguoti. Vokietijoje vyksta tik reagavimas – Rusija patrepsi koja, Vokietija reaguoja, Rusija vėl pamosuoja vėzdu, ir tada Vokietija vėl reaguoja“.
Anot Austėjos Sruogos, galėdami pasinaudoti pažintimis, JAV lietuviai į Pasaulio lietuvių centrą kvietė rinkti miegmaišius kariams ir nuo karo nukentėjusiems ukrainiečiams. Jų buvo surinkta daugiau nei pusantro tūkstančio. Taip pat už Atlanto gyvenantys lietuviai rinko itin kokybiškus amerikietiškus kariuomenės batus, rengė koncertus ir rinko pinigus.
Svarbi ir emocinė pagalba
Norvegijos lietuvių bendruomenių tarybos pirmininkas S. Trepekūnas išskiria, kad be labdaringos pagalbos daugiausia stengiamasi rodyti pilietinę iniciatyvą bei įtraukti ukrainiečius į socialinį gyvenimą. Čia į daugelį renginių ukrainiečiai gali patekti nemokamai, specialiai jiems yra organizuojami pasibuvimai.
„Norvegijoje lietuviai ukrainiečius kvietė į Jonines, dabar artėja Baltijos šalių šventė, į kurią ukrainiečiai bus kviečiami dalyvauti nemokamai“, – pasakoja S. Trepekūnas.
Taip pat vyko ir kitos pavienės Vietnamo lietuvių iniciatyvos, viena iš tokių – nemokamos konsultacijos emocinei-psichinei sveikatai palaikyti. A. Jankauskienė išduoda, kad ir šiuo metu Vietname palaikymas yra labiau emocinis-moralinis tiesiogiai bendraujant su ukrainiečiais.
„Ukrainiečių skaičius Vietname nedidelis dėl kelių priežasčių. Pirma, Vietnamas yra nutolęs nuo Ukrainos beveik per 8000 km, antra, Vietnamas yra Socialistinė Respublika, todėl ukrainiečiai, bėgantys nuo karo, renkasi artimesnes geografiškai šalis bei tas, kurios puoselėja vakarietiškas vertybes“, – paaiškina Vietnamo lietuvė.
„Praleidau savaitę su puse Prahoje, kurioje matyti, kad miestas supranta karą. Atvažiavau į Lietuvą ir matau, kad čia miestai išgyvena. Grįžtu į Miuncheną – ar matosi, kad kažkur Europoje vyksta karas?“ – klausiamai teigia pašnekovė I. Petraitytė - Lukšienė.
Ji tikina, kad svarbiausias tikslas šiuo metu – neleisti karo temai nutolti, todėl kartu su lietuvių bendruomene pradės dirbti dėl sąmoningumo skatinimo Vokietijos visuomenėje.
„Viską darysim ir toliau – demonstruosim, sakysim kalbas ir padėsim Ukrainai. Kai išeis paskutinis karys, tada gal bus galima kitą režimą perjungti, nes kol kas visos mintys į tai“, – tikina valdybos narė.
Jai antrina ir S. Trepekūnas: „Jei Ukraina pralaimės, kiti būsim mes, tai kariaujam savo karą kaip galėdami. Lietuva mums vis tiek yra Lietuva, nesvarbu, kur esame“.
Straipsnio autorė: praktiką atliekanti žurnalistė Milda Čebanauskaitė.
