Naujas Markuso Heinrichso ir Bernadette von Dawans iš Freiburgo universiteto Vokietijoje tyrimas parodė, kad stresinėmis situacijomis vyrų elgesys toli gražu ne visada tampa agresyvesnis – tokiomis aplinkybėmis jie, kaip ir moterys, labiau linksta bendradarbiauti, megzti tvirtesnę draugystę, socializuotis, rašo scientificamerican.com.
M. Heinrichso ir B. Dawans tyrimo dalyviai buvo padalinti į dvi grupes: eksperimentinę (šiai teko patirti stresą keliančią situaciją – sakyti viešą kalbą ir atlikti sudėtingus aritmetinius uždavinius) ir kontrolinę (šiai streso patirti neteko).
Po to abiejų tyrimo grupių dalyviams reikėjo žaisti ekonominį žaidimą, kuriame galimas finansinis laimėjimas priklausė nuo dalyvių pasirinkimų. Šiame žaidime dalyviai galėjo pasirinkti, ar bendradarbiauti su kitais, jais pasitikėti, ar žaisti savarankiškai. Tyrėjai pastebėjo, kad eksperimentinės grupės nariai – patyrusieji stresą – buvo labiau linkę pasitikėti kitais, stengtis jų neapvilti, bendradarbiauti ir dalintis nauda.
Viena iš priežasčių, kodėl stresas skatina bendradarbiauti, gali būti mumyse slypintis poreikis megzti socialinius ryšius. Žmonės – socialiniai gyvūnai. Dešimtmečiais trukę tyrimai parodė, kad socialiniai ryšiai – fundamentalus žmogiškas poreikis, artimai susijęs tiek su psichologine, tiek su fizine žmogaus sveikata, įskaitant stipresnę imuninę sistemą, greitesnį organizmo atsistatymą po ligos ir netgi ilgesnę gyvenimo trukmę.
Socialiniai ryšiai stresinėmis aplinkybėmis įgauna ypač didelę svarbą, nes stresas dažnai sukelia pažeidžiamumo ir kontrolės praradimo jausmą. Hiustono Socialinio darbo koledžo profesoriaus ir socialinių ryšių srities eksperto Brene`o Browno aiškinimu, būtent pažeidžiamumas yra esminis socialinių ryšių mezgimo ingredientas.
Tačiau jei stresas skatina megzti socialinius ryšius, kodėl, patirdami stresą, kartais elgiamės ir jaučiamės bjauriai? Lemiama priežastis gali būti patiriamo streso pobūdis, t.y. skirtumas tarp ūmaus ir chroniško streso.
Remiantis Roberto Sapolsky tyrimu, ūmus stresas mūsų kūną parengia pasipriešinimui (fiziologinis pasirengimas, sustiprintas imuninis atsakas, paaštrėjusi nuovoka), o chroniškas stresas, priešingai, kūną pamažu silpnina. Tikėtina, kad būtent ūminis stresas, kitaip tariant, vienkartinė stresinė patirtis skatina megzti socialinius ryšius, bendradarbiauti, o chroniškas, nuolat pasikartojantis ilgą laiką patiriamas stresas mus nukamuoja. Ūmus stresas gali priminti fundamentalią tiesą – žmogiškumą. Visiems būdingo pažeidžiamumo suvokimas gali gąsdinti, bet įkvėpti švelnumui, ryšiui, paramai ir troškimui laikytis išvien.
