Kitos apklausos rodo, kad net 8 iš 10-ies lietuvių galvoja, jog aptarnavimo srityje turi dirbti mokantys valstybinę kalbą. Tai, kad atvykusieji nemoka lietuvių kalbos, anot Valstybės kontrolės, lemia ir sunkesnį įsidarbinimą.
Ukrainietė Darija su dviem vaikais į Lietuvą atvyko daugiau nei prieš metus. Dabar šeima gyvena Vilkaviškyje, vaikai eina į mokyklą ir darželį, o pati moteris įsidarbino ledų fabrike. Ji su kolegomis susikalbėti bando įvairiais būdais.
„Darbe, kur aš dirbu, tai ledų fabrikas Vilkaviškyje, tai bendraujame labiau gestais. Todėl kad mums daugiau rodo, todėl viskas ir yra gestais. Žinoma, dabar jau pokalbio esmę suprantu, kai kuriuos žodžius žinau, bet ne visiškai“, – TV3 žinioms pasakojo Lietuvoje įsidarbinusi ukrainietė.
Moteris iš pradžių lankė lietuvių kalbos kursus, tačiau vėliau teko juos nutraukti. Teko rinktis – pamokos arba darbas.
„Kai čia atvažiavau, mes ruošėmės, buvo paruošiamoji grupė ukrainiečiams, mes vaikščiojome, buvo vieną kartą per savaitę. Bet darbo grafikas toks, kad nėra galimybės, todėl, kad po 12 valandų mes dirbame, yra ir naktinės pamainos“, – teigė Darija.
Kita pabėgėlė iš Ukrainos Marina sako, kad atvykusioms motinoms mokytis lietuvių kalbos padeda ir vaikai, kurie kur kas greičiau mokosi mūsų kalbos. Ir pasigyrė, kad jos dukra neseniai puikiai išlaikė lietuvių kalbos įskaitą.
„Mums buvo pradžioje labai lengva, nes taip jau atsitiko, kad kalbėjo bendra rusų kalba, bet dabar mes jau pagauname žodžius, frazes, esmę ir su malonumu norėtume mokytis šitos gilios, įdomios kalbos. Man ta kalba yra melodiška, graži“, – tikino ukrainietė Marina.
Naujausia LRT užsakymu „Baltijos tyrimų“ atlikta gyventojų apklausa parodė, kad lietuviai nori būti aptarnaujami lietuviškai. Paklausti, ar aptarnavimo srityje dirbantys užsieniečiai turėtų kalbėti lietuviškai, 8 iš 10-ies apklaustųjų nurodė, kad taip.
„Tas tyrimas, kad 81 procentas lietuvių nori aplinkui nuolatos girdėti lietuvių kalbą rodo, kad lietuviai yra normalūs žmonės. Normalūs žmonės, nes normalus žmogus nori, kad jo gimtinėje jis gyventų gimtosios kalbos aplinkoje“, – tvirtino Kalbos inspekcijos vadovas Audrius Valotka.
Greitesnės integracijos norėtų ir socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė, tačiau supranta atvykėliams tenkančius iššūkius.
„Yra suprantama, kad yra aptarnavimo sektoriuje gerai, kai žmonės kalba lietuviškai, bet lygiai taip pat turime suprasti, kad lietuvių kalba nėra tokia paprasta, kad labai greitai jos galėtų išmokti žmogus tik atvykęs į Lietuvą, sudėtinga mūsų kalba“, – teigė M. Navickienė.
Kad lietuvių kalbos ukrainiečiai mokosi negausiai, parodė ir Valstybės kontrolės atliktas auditas. Kontrolieriai nustatė, kad lietuviškai mokosi vos 6 procentai atvykėlių gyvenančių pabėgėlių priėmimo centre ir apie 40 proc. jau gyvenančių savivaldybėse. O dėl kalbos barjero, anot kontrolierių, žmonėms sunkiau įsidarbinti, arba pavyksta gauti prastesnius darbus.
„Pagal dabartinę galiojančią tvarką, lietuvių kalbos gali mokytis tik tie užsieniečiai, kurie gauna leidimą gyventi ilgiau negu vieneriems metams. Tai tokie ukrainiečiai nepatenka į šitą kategoriją, dėl to negali pretenduoti mokytis lietuvių kalbos. Skubos tvarka ketiname šitą spragą pataisyti“, – sakė Seimo Socialinių reikalų komiteto pirmininkas Justas Džiugelis.
Pagal galiojančią tvarką, žmonės dirbantys aptarnavimo sferoje, kur susiduria su klientais, pacientais, ar ten, kur reikia pildyti dokumentus, privalo aukštesniu ar žemesniu lygiu mokėti valstybinę kalbą. Tačiau pabėgėliams iš Ukrainos padaryta išimtis – jie tokius darbus nemokėdami kalbos gali dirbti dvejus metus. Vėliau kalbą turi išmokti.
„Ir restoranuose, ir kavinėse tikrai dirba nemažas skaičius ukrainiečių ir jie tikrai stengiasi mokytis lietuvių kalbos: „ačiū“, „skanaus“ ir panašiai, tai man atrodo yra sėkmingas pavyzdys“, – pastebėjo J. Džiugelis.
Kalbos inspekcijos vadovas Audrius Valotka mano, kad nereikėtų pamiršti ir Lietuvoje ilgus metus gyvenančių tautinių mažumų.
„Tai yra taikoma ne tik užsieniečiams, ir Lietuvos piliečiui. Jeigu Lietuvos pilietis, kur nors iš Šalčininkų rajono ir per visą gyvenimą normaliai neišmoko lietuvių kalbos, baigęs nelietuvišką mokyklą ir t.t., jam irgi keliami tie patys reikalavimai. Visagine šita problema yra“, – svarstė A. Valotka.
Valstybė turėtų užtikrinti lietuvių kalbos kursus ukrainiečiams, tačiau nemaža dalis atvykėlių mokytis mūsų kalbos tiesiog nenori. Kita dalis, motyvuota, mokosi arba nori tą daryti, bet jiems trūksta ir informacijos, kur ir kada tai gali daryti, kitiems, pavyzdžiui, netinka kursų grafikas, nes jau pradėjo dirbti. Pernai švietimo ministerija kursams buvo skyrusi beveik 800 tūkstančių eurų, bet apie 300 tūkstančių liko nepanaudoti. Šiemet pinigų nebuvo skirta visai.
„Čia ne vien pinigų klausimas ir žmogiškųjų išteklių. Kas juos mokins, kaip mes mokėsim mokytojams, kur mes nuomosime patalpas? Čia yra kompleksinis klausimas, suprantu, galima šiandien ir po liepa, kaip Afrikoje po palme, mes po liepa galim susėsti ir mokytis, kol nelyja lietus“, – svarstė Socialinių reikalų komiteto pirmininkas.
Reikalavimu atitinkamu lygiu išmokti lietuvių kalbą, neseniai pasipiktino Laisvės partijos politikai. Jie aiškino, kad negalima dėl kalbos persekioti žmonių, kurie patyrė karo baisumus, buvo priversti palikti savo šalį. Kalbos inspekcija tuomet patikino, kad niekas ukrainiečių bausti nesiruošia.
Jei ir praras dėl to darbą, - menka bėda, - gyvens iš gana dosnios bedarbio pašalpos, o po to, - iš socialinės pašalpos...
