REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

XII skyrius

Įsėdę į mašiną, ilgai tylėjom, bet tyla nebuvo nejauki. Veikiau raminanti.

- Gyveni su savo vaikinu? – netikėtai paklausė Deimjenas, mums išsukus iš keliuko į žvyrkelį.

REKLAMA
REKLAMA

- Ne, su... tėvais, – vos susilaikiau nepavadinus jų žiurkėmis, bet žodį „tėvai“ spjaute išspjoviau.

REKLAMA

- Aišku, – nutęsė.

Daugiau apie juos neklausinėjo. Tikriausiai suprato, kad nenoriu apie tai kalbėti. Buvau jam už tai dėkinga.

- Tau dvidešimt, tiesa? – pasidomėjau.

- Taip, – šyptelėjo. – O tau aštuoniolika?

- Aha. Kiek metų kitiems?

- Kurtui taip pat dvidešimt, o Anai ir Linui po devyniolika. Kodėl klausi?

- Šiaip, įdomu. Kiek tau buvo metų, kai išsikraustei iš namų? – pasisukau visu kūnu į jį ir atrėmiau galvą į sėdynės atlošą.

REKLAMA
REKLAMA

- Aštuoniolika. Kodėl tu neišsikraustai iš namų?

- Aš... – pasimečiau. Negalėjau sakyti tiesos. Jis pagalvos, kad aš visai kvaila. – Man patinka gyventi su tėvais. Be to, neturėčiau kur kraustytis.

- Orestas tavęs nepriima?

- Jis Oskaras, ne Orestas, – pyktelėjau.

- Žinau, – nusišypsojo.

- Durnius..., – sutramdžiau šypseną, nes Deimjeno veidas buvo toks juokingas, toks pasipūtęs.

- Tai?

- Nenoriu kartis jam ant kaklo. Ir jo mama manęs nekenčia, – nusijuokiau. Šįkart sakiau teisybę. Ji tikrai manęs nekentė, nes žinojo, kokie yra mano tėvai. Ji manė, kad esu tokia pati ir nuvesiu jos sūnelį klystkeliais.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

- Jei mylėtum jį ir norėtum su juo gyventi – nei tau, nei jam nerūpėtų tėvai, – rimtai pasakė.

- Bet aš dar nenoriu su juo gyventi.

- Kiek laiko draugaujat?

- Hm... Pusantrų metų. O tu su Ana? – prisimerkiau, stebėdama jo reakciją.

- Porą metų. Bet negalėčiau pasakyti, kad ją myliu. Mes nesakom to vienas kitam, – šyptelėjo.

Nustebau.

- Kodėl?

- Nežinau, – gūžtelėjo. – Mūsų santykiai kiek kitokie, nei įprastų porų.

- Hm... Keista, kad draugaujate taip ilgai ir neišsakote vienas kitam jausmų. Nesupyk, bet Ana man atrodo kiek isteriška, – prisipažinau.

REKLAMA

- Ji tokia ir yra, – nusikvatojo.

Nesusilaikiusi prunkštelėjau.

- Tavo juokas skamba kaip lauko varpeliai, – man nutilus sumurmėjo. Atrodė, kad kalba pats sau.

- Nesityčiok, – susiraukiau.

- Nesityčioju. Aš rimtai.

- Taip, kurgi ne, – iškart užsiraukiau.

- Tau niekas nesako komplimentų ar ką?

- Kažkada sakydavo, – burbtelėjau.

- Kažkada? Idiotas tas tavo Orestas... – iškošė.

- Oskaras! Skaitykis su žodžiais.

- Atleisk, panele nesupratingoji! Aš tau pasakiau komplimentą, o tu užsišikai kaip rožinė princesė, negavus čihuahua žiurkės.

REKLAMA

- Idiotas, – sušnypščiau.

- Pati tu idiotė, – atkirto. – Atrodo, gyvenime tau niekas komplimento nėra pasakęs.

- Užsikiši gal jau?! – sušukau, nusisukdama į langą.

Deimjenas kažką burbtelėjo ir sustabdė mašiną. Vis dar buvome prie miško.

- Lipk, – tarė, nežiūrėdamas į mane.

- Juokauji? – sucypiau.

- Lipk, – griežčiau pakartojo.

Supykusi atsidariau dureles ir išlipusi jas trenkiau taip, jog pamaniau ką sulaužiusi. Po akimirkos žingsniavau žvyrkeliu į priekį, tolyn nuo mašinos, o jis niekur nevažiavo.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

- Idiotas kažkoks, nevisprotis... Aiškina kažkokias nesąmones, paliko mane vilktis iki miesto pėsčiomis. Debilas, – burbėjau sau po nosimi eidama.

Taip įsijaučiau į Deimjeno keikimą, kad už nugaros supypsėjus mašinai, gerokai išsigandau ir net pašokau vietoje. Bet neatsisukau ir nuo kelio nesitraukiau. Jei jau išvarė mane, tai tegu ir pats varosi mano tempu.

- Gal malonėsi pasitraukti?! – išgirdau, kaip suriko Deimjenas.

- Nė nemanau! – atšoviau.

- Pervažiuosiu!

- Paduosiu į teismą!

- Užsispyrėlė!

- Idiotas!

Jis dar kažką sakė, bet nebegirdėjau, tik dar labiau sulėtinau žingsnį, kad jis vos važiuotų. Taip ėjau dar dešimtį minučių, bet galiausiai man įgriso jo pypsėjimas, keliantis galvos skausmą, ir aš pasitraukiau.

REKLAMA

- Važiuok sau, nevykėli, – sumurmėjau sau tyliai.

Akimirksniu mane apsukęs, nurūko tolyn ir dingo iš akiračio.

Bet priėjus posūkį, jo mašina stovėjo su atidarytomis vairuotojo durelėmis. Viduje sėdėjo Deimjenas ir ramiai rūkė. Ketinau ramiai praeiti, bet šis maloniai kreipėsi į mane:

- Gal pavėžėti?

- Apsišik aukštielninkas, – žingsniavau toliau.

Užsidaręs dureles, užkūrė mašiną ir privažiavo prie manęs.

- O gal vis dėlto parvežti? Spėju, tau iki namų toloka, – nusišypsojo.

Sustojau ir sunkiai atsidususi, darsyk pažvelgiau. Jis atrodė ramus, kaip belgas. Atrodė, jam visas gyvenimas juokai, jis neturi jokių problemų, jam nebūna nesėkmingų dienų. Jis atrodė... laimingas. Kas benutiktų.

REKLAMA

Giliai atsikvėpusi, it darydama malonę, apėjau mašiną ir įsėdau.

- Klausyk, atsiprašau, kad išvijau tave iš mašinos ir išvadinau visaip... Tiesiog mane sunervino tai, kad supykai pasakius teisybę. Anai dažniausiai sakau tokius komplimentus, kokių ji neverta ir tai net nebūna tiesa. Sakau tik tam, kad ji neužpyktų. O dabar, va, pasakiau tau tiesą, o tu užsiraukei...

- Gal baigsi? Supratau jau... – nutęsiau. – Ir aš atsiprašau, kad supykau be reikalo. Man jau seniai niekas nesako komplimentų. Pamaniau, tyčiojiesi iš manęs...

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

- Oskaras negiria tavęs?

- Kažkada sakydavo komplimentus. Kai pradėjom draugaut. Bet galiausiai nustojo...

- Kodėl?

- Jo ir klausk. Iš kur man žinoti, – sumurmėjau.

- Gerai, neklausinėsiu tavęs daugiau. Pikčiurna.

- Atsiprašau, – atsidusau, spoksodama į savo rankas.

- Nieko baisaus. Tik daugiau neužpyk, kai pasako komplimentą. Kas nors pagalvos, kad tu beprotė, – sukikeno.

- O tu manai, kad aš tokia? – klastingai į jį pažvelgiau.

Jis šyptelėjo man ir vėl nusisuko į langą.

- Pamatęs tave pirmą kartą, žinojau, kad esi beprotė.

- Ir kodėl gi?

- Nežinau. Tiesiog. – gūžtelėjo.

Prunkštelėjau.

Toliau važiavom tyloje.

Ugnė R.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų