Pirmasis mitas: pagalbos vaikams tarnyba daug dažniau tikrina migrantų vaikus, negu vietinius.
Tyrimo autoriai nustatė, kad nėra jokio skirtumo tarp paėmimo globon migrantų ar norvegų šeimų.
Tiesa, tyrimas atskleidė, kad vaikams, gimusiems Norvegijoje migrantų šeimose yra suteikiama mažiau pagalbos ir palaikymo, negu likusių gyventojų vaikams.
Vaikai lieka šeimoje, nepaisant kultūrinių skirtumų
Tyrimo metu kalbintas vienas iš pagalbos vaikams tarnybos konsultantų Libanas Alasas pripažįsta, kad tarp migrantų yra gajus mitų apie jo atstovaujamos tarnybos veiklą plitimas.
Jis dirba su vaikais, kuriuos į savo globą perėmė minėtoji vaikų teisių apsaugos tarnyba. Tai vaikai, kurie gimė Norvegijoje, tačiau vienas iš tėvų ar abu yra migrantai. „Tačiau nė vienoje iš bylų, su kuriomis aš dirbu, nėra kalbos apie tai, kad globos priežastis galėtų būti kultūriniai skirtumai“.
Antrasis mitas: vaikų teisių apsaugos tarnyba dažniau paima vaikus iš Rytų Europos šalių, tokių kaip Lenkija ar Rusija.
Klaida: Nors Rytų Europos šalių gyventojai aktyviai dalyvavo akcijose, nukreiptose prieš Norvegijos vaikų teisių apsaugos tarnybas, o šių šalių žiniasklaidos priemonės aktyviai nagrinėjo iš jų šalių piliečių atimtų vaikų atvejus, statistiškai skaičius nėra kažkuo išskirtinis.
Pavyzdžiui, iš lenkų, didžiausios migrantų grupės Norvegijoje, šis rodiklis yra žemiau vidurkio, kuomet vaikų teisių apsaugos tarnyba apsiima perimti vaikų auklėjimą. Tūkstančiui vaikų, kuriuos „Barnevernet“ paima iš tėvų, tenka trys vaikai iš lenkų šeimų. Nepaisant to, kad vyrauja įsitikinimas, jog Norvegijoje į migrantų vaikus yra žiūrima griežčiau, jie iš šeimų nėra paimami dažniau už vietinius.
Trečiasis mitas: Vaikų teisių apsaugos tarnyba dažniausiai perima vaikų auklėjimą iš tų šeimų, kuriose abu tėvai yra migrantai.
Pasirodo, dažniausiai vaikai yra perimami ne iš tų šeimų, kuriose abu tėvai yra migrantai, o iš tų, kuriose tik vienas iš tėvų yra atvykęs iš kitos šalies.
Būtent „vietinių ir migrantų“ šeimos sulaukia įdėmesnio tarnybų dėmesio. „Atvykėliai iš užsienio dažnai gali sėdėti namuose be darbo, jie turi mažai kultūrinių interesų su savo partneriu, dažnai jie neturi galimybių išmokti kalbos, ir, tikriausiai, jų vaikui taip pat neatsiranda vietos vaikų darželyje. Tai sustiprina jų izoliaciją nuo visuomenės. Tas pats yra ir su vyrais iš užsienio, kurie veda norveges moteris“, – aiškino tarnybos vadovė Mari Trommald.
Sąrašo viršūnėje – Afrikos ir Lotynų Amerikos šalys
Tyrimo kūrėjai taip pat atskleidė, kad daugiausiai vaikų globą perimti Norvegijoje tenka iš atvykėlių iš Lotynų Amerikos šalių šeimų, jiems tenka 14,3 vaikų iš vieno tūkst. Išsyk po to seka Afrikos šalys su rodikliu 12,9, ir Azijos šalys (įskaitant Turkiją) kurioms tenka 8,2 vaiko, beveik tiek pat, kiek ir vietinės kilmės gyventojams, kurių skaičius siekia 7,8 vienam tūkstančiui.
Tarp Azijos šalių „pirmauja“ Tailando atstovai, kuriems tenka 17 vaikų vienam tūkstančiui. Afrikos šalių atstovai, kuriems sunkiausia integruotis į Norvegijos socialinę sistemą yra Nigerijos piliečiai, jų rodiklis siekia net 37 tūkst. vaikų. Daugiau nei pusės jų vienas iš tėvų yra gimęs Norvegijoje, o kitas Nigerijoje.
Pagalbos daugiau skiriama atvykėliams, bet iie greičiau mokosi
Nors vaikų skaičius, kuriems būna skiriama valstybės globa tarp atvykėlių ir vietos šeimų faktiškai nesiskiria, tačiau tarnybos skiriama tėvystės pagalba yra daug didesnė būtent migrantams.
Vidutiniškai 44,9 Norvegijoje gimusiems užsienio kilmės tėvų vaikams (0-21 metų) iš tūkstančio vaikų yra skiriama pagalba. Migrantų vaikų skačius siekia 44,7, kai vienas iš tėvų yra užsienietis – 42,5, o norvegų šeimoms – vos 26,3.
Vaikų teisių apsaugos atstovai pažymi, kad migrantams, lyginant su vietiniais dažniausiai reikia skirti mažiau laiko, kurio metu būtų suteikiama pagalba ar palaikymas. Jie greičiau suranda išeitį iš sunkios padėties, kuomet jiems yra būtina pagalba, dažniausiai todėl, kad sugeba greičiau susirasti darbą.
Pastebima, kad etniniams norvegams yra būdinga tai, jog tarnybos suteikiama pagalba dažnai gali būti „perimama iš kartos į kartą“. Tai yra, pagalbos reikės ir tiems vaikams, kurių tėvams ji buvo suteikiama. Anot tarnybos atstovų, tokių tendencijų pas atvykėlius nėra pastebima.
