REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Specifiniai panevėžio reketininkų bruožai buvo atvirumas, cinizmas, žiaurumas, nesiskaitymas su aukomis, atsargumo nepaisymas. Iš pradžių apie Kavioro grupuotę žinojo tik operatyvininkai ir tie pradedantys kooperatininkai, kuriuos pasiekdavo reikalavimas mokėti duoklę. Tačiau tai tęsėsi neilgai.

Specifiniai panevėžio reketininkų bruožai buvo atvirumas, cinizmas, žiaurumas, nesiskaitymas su aukomis, atsargumo nepaisymas. Iš pradžių apie Kavioro grupuotę žinojo tik operatyvininkai ir tie pradedantys kooperatininkai, kuriuos pasiekdavo reikalavimas mokėti duoklę. Tačiau tai tęsėsi neilgai.

REKLAMA

Artimiausiu Kavioro pagalbininku ir bendražygiu buvo laikomas Psichas – Vitalijus Tuzovas. Įtaka ir autoritetu Kavioras nesidalino su niekuo. Netgi artimiausius sėbrus jis laikė prispaudęs. Tada jis tikriausiai nė minties neturėjo, kad po keleto metų jį patį prispaus ir nustums į nuošalę jo buvę „torpedos“.

Tuo laiku juos ir imta vadinti „tulpiniais“. Tie stiprūs, atletiški vyrukai vykdė visus Kavioro nurodymus.

Kituose Lietuvos miestuose – pavyzdžiui, Vilniuje, Kaune – besiformuojantis reketas greitai pasuko „protingos prievartos“ keliu – auka buvo „melžiama“ tokiu būdu, kad nesužlugtų ir toliau įstengtų „maitinti“ savo reketuotojus. Na o Kavioro gauja nustekendavo žmogų visai – iki pat galo.

REKLAMA
REKLAMA

Taip Panevėžį aptraukė juodi baimės debesys. „Tulpiniai“ ėmė veikti beveik nesislėpdami – galima pasakyti, jog 1991 metais apie juos žinojo visi. Bet žmonės bijojo, policininkai – irgi. Pareigūnai viešai sakė, jog neturi įrodymų, kad bent iškeltų bylas banditams.

REKLAMA

Iš tikrųjų tuos įrodymus ir surinkti buvo sunku. Pagal tuo metu galiojusius įstatymus patraukti baudžiamojon atsakomybėn už pinigų prievartavimą buvo galima tik tuo atveju, jei reketininkas atviru tekstu grasindavo susidorojimu. O Kavioras kalbėdavo užuominomis: „Pagalvok... Žiūrėk, kas daros – namai dega, mašinos sprogsta, į mišką išveža!.. Neduok Dieve, tau kas nors panašaus atsitiks...“ Ir žmogus nulenkdavo galvą – juk visi puikiai žinojo, kieno rankose dirigento lazdelė, reguliuojanti trotilo užtaisų orkestrą...

Nuskriaustas – sukalbamesnis

1991-ųjų lapkričio 30-ąją per naktį Panevėžyje kone vienu metu – kelių minučių intervalais – tvykstelėjo komercinės parduotuvės ir viena kavinė. Iš ryto paaiškėjo, kad dar viena parduotuvė tą naktį buvo padegta, bet ugnis nuslopo pati. Plėnimis pavirto vertybių beveik už 700 000 rublių.

REKLAMA
REKLAMA

Visų nukentėjusiųjų įstaigų savininkai pareiškė, jog niekas iš jų duoklės nereikalavo, taigi tos nakties gaisrai nėra kerštas už atsisakymą mokėti reketininkams. Ir tai buvo teisybė.

Iš tiesų – niekas iš padegtųjų dar nebuvo gavęs reikalavimo mokėti. Tai buvo irgi vienas specifinių Panevėžio reketo bruožų. Iš pradžių auka būdavo terorizuojama – sprogimais, padegimais, rūgštimi apipiltais automobiliais – ir tik po to gaudavo reikalavimus mokėti duoklę. Kavioras manė, jog labiau apsimoka bendrauti su palaužtu, moraliai jau pasiruošusiu paklusti žmogumi, nei tuščiai eikvoti laiką, reikalaujant pinigų iš dar nenukentėjusiojo.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tais pačiais 1991-aisiais į vieno verslininko namą buvo įmestos net penkios granatos. Tada šeimininkas, galima sakyti, atsipirko tik išgąsčiu, tačiau po kelių mėnesių buvo rastas negyvas. Oficiali versija – neatsargiai elgėsi su pistoletu ir nusišovė...

Į orą išlėkė ir vidurinės mokyklos patalpose veikusi kavinė, ir net miesto policijos komisariato automobilis. Policininkai tuo metu dramos teatre žiūrėjo jiems skirtą spektaklį...

1992-ieji Panevėžyje prasidėjo susišaudymu. Vietinė mafija, ginkluota karabinais ir automatais, užpuolė bendrovę, prekiaujančią su Rusija. Nors „Geležinio vilko“ brigados kariai greitai reagavo į gyventojų skambučius, pakliuvo tik parankiniai. „Tulpinių“ vadeivos – Kavioras, Psichas, Paškė, Mutka – liko laisvėje, tačiau jų pėdomis jau ėmė eiti sekliai.

REKLAMA

Atsirado ir keli drąsesni verslininkai, kurie nepasidavė reketininkams. Netgi atvirkščiai: Artūras Želvys-Maskatė gavo kulką į kaktą tuo metu, kai bandė įsiveržti į „Lagetos“ savininko būstą.

Sužlugdyta „Centro“ grupuotė

1993-ųjų balandis. Kas tomis dienomis ėjo pro Panevėžio miesto apylinkės teismą ar užėjo į jį, matė neįprastą tuo metu vaizdą: prie durų, fojė, koridoriuose – daug policininkų, ginkluotų automatais. Jie čia buvo tam, kad nagrinėjant parduotuvių sprogdintojų bylą teisiamųjų sėbrai nedarytų spaudimo liudytojams, netrukdytų teisėjams. Teisiamųjų suole sėdėjo Robertas Gedzevičius (tuo metu 30 metų), Gražvydas Račys (28 m.), Vladas Vaičiulėnas (36 m.) ir Dimitrijus Nikiforovas (31 m.).

REKLAMA

Į teisiamųjų suolą kaunietis R. Gedzevičius pateko dėl to, kad panevėžiečiams tiekė sprogmenis. Kaip jis pats pasakojo, 200 kovinių rankinių granatų su sprogdikliais nusipirko Kauno rajone prie Rokų gyvenvietės iš rusų kariškių. Granatas G. Račiui pardavė už 190 000 „vagnorkių“. Tomis granatomis Panevėžyje buvo susprogdintas kioskas Smėlynės gatvėje, „Lagetos“ parduotuvė J. Basanavičiaus gatvėje.

Teisme vyrai atsisakė parengtinio tardymo metu duotų parodymų. G. Račys atsisakė net savo „nuoširdaus prisipažinimo“ Lietuvos generaliniam prokurorui. „Kaip man diktavo tardytojas, taip ir surašiau tą prisipažinimą, – taip jis atsakė į teisėjo Laimono Misiūno klausimą, kodėl jis dabar keičia parodymus. Iš tikrųjų „torpedoms“, matyt, buvo gėda prieš savo vadus, kad jie „skilo“, todėl teisme taip bandė atgauti bendrų pagarbą.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tačiau teisminio tardymo metu G. Račio ir V. Vaičiulėno pasakymai, esą jiems tardytojai įteigę prisipažinti, taip pat atsisakymas savo parodymų, duotų parengtiniame tardyme, teismo buvo kvalifikuoti kaip atsakomybės vengimas. Nepadėjo ir advokatų gražbyliavimas. R. Gedzevičius buvo nuteistas 5 metams, G. Račys – 6 metams, V. Vaičiulėnas – 5 metams, o D. Nikiforofas – 2 metams nelaisvės.

Taip užbaigė egzistavimą palyginti trumpai, tačiau audringai veikusi „centro“ gauja. Taškas jai buvo padėtas, kai buvo nušautas gaujos vadeiva A. Želvys. Likę reketininkai perėjo į kitas gaujas, ten „nuplaukė“ ir 150 granatų, likusių iš Kauno siuntos.

REKLAMA

„Šmikiniai“ nukeliavo už grotų

„Centro“ reketuotas rajonas neilgai gyveno ramiai. Netrukus po savo sparneliu jį priglaudė „komandos“ gauja. Ši galinga grupuotė, vadovaujama G. Korotkovo-Šmikio, dalijosi įtakos sferomis su tuo laiku jau stiprėjančiais „tulpiniais“.

„Šmikiniai“ ne tik kas mėnesį reikalavo duoklės iš nužiūrėtų aukų, bet ir bandė tapti valstybinių įmonių akcininkais. Tačiau policija (kalbama, kad įskundus „tulpiniams“) pradėjo kovą ir su šios grupuotės nariais. Buvo areštuoti ne tik eiliniai gaujos nariai, bet ir pats G. Korotkovas. „Šmikiniams“ labai nepatiko tai, kad policija vis siuntė ir siuntė jų žmones už grotų, todėl buvo susprogdintos tardytojo G. Aleknos buto durys ir net pasikėsinta į paties V. Šulskio, Kovos su organizuotu nusikalstamumu skyriaus komisaro, gyvybę. Laimingo atsitiktinumo dėka galinga laikrodinė bomba buvo nukenksminta dar iki sprogimo.

REKLAMA

Nerimo ir už grotų sėdintieji – keli „šmikiniai“ Panevėžio vyriausiojo policijos komisariato areštinėje organizavo masinį bado streiką.

Vis dėlto teismų karuselė sukosi. 4–6 metų „poilsiui“ už grotų buvo pasiųsti reketininkai R. Taraba, T. Merkelis, D. Mickevičius, vėliau – Gediminas Mužas-Ryklys, Vilmantas Janušas, Arminas Ladavičius, Gediminas Dziadaravičius, Robertas Žiaugra, Dainius Narkevičius.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų