Šio mėnesio viduryje Lietuvos Respublikos Seime buvo surengtas forumas apie paveldosaugos situaciją Lietuvoje. Forume pasisakę visų su paveldosauga susijusių institucijų ir organizacijų atstovai kalbėjo apie bendrą paveldo išsaugojimo padėtį. Neliko nepastebėti ir itin aktualūs Trakų bažnyčios restauravimo, Užutrakio bei Lentvario dvarų padėties klausimai.
Atidengė freskas
Vilniaus dailės akademijos Dailės istorijos ir teorijos katedros specialistė daktarė Giedrė Mickūnaitė pristatė Trakų bažnyčios restauravimo problemas ir aktualijas.
Trakų parapinėje Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčioje atidengti Vytauto Didžiojo laikus menantys sienų tapybos fragmentai. Nugramdžius kelių sluoksnių tinką, pasirodė bizantinio stiliaus šventųjų figūrų, vynmedžių, granatmedžių, įrašų, draperijų ir ornamentų detalės.
Šis atradimas itin pradžiugino dailės istorikus, nors jų ir nenustebino: XVII amžiaus pirmoje pusėje Lietuvos Bažnyčios istorikai Simonas Mankievičius (Symon Mankiewicz) ir Albertas Vijūkas Kojelavičius yra minėję, kad šios 1409 metais Vytauto statytos bažnyčios sienos buvo „senoviškai graikišku būdu“ ištapytos, o dar 1645 metais freskos puošė bažnyčios presbiteriją. Tenka apgailestauti, kad atliekant Trakų bažnyčios istorinius tyrimus nebuvo atsižvelgta į šią informaciją, kurią ne sykį publikacijose nurodė dailės istorikai.
Vertingi kūriniai
Kol kas Trakų bažnyčios freskose identifikuotas tik vienas šventasis – patriarchas Jokūbas su sūnumis, Izraelio genčių pradininkais.
Vis dėlto neabejotina, kad Lietuva atrado itin vertingą meno kūrinį, savo reikšme prilygstantį garsiajam Liublino pilies Švč. Trejybės koplyčios dekorui. Žinoma, kad viduramžių Lietuvos valdovai mėgo bizantinę dailę, o Jogailai tapus Lenkijos karaliumi iš Lietuvos kviesti meistrai dirbo Krokuvoje, Liubline ir kituose Lenkijos miestuose. Ši tradicija gyvavo visą XV amžių, deja, Lietuvoje – bizantinę tapybą „eksportavusioje“ šalyje – tokių dailės kūrinių beveik neliko: vienintelis pavyzdys – 1985 metais rasta Nukryžiuotojo su Švč. Mergele Marija ir šv. evangelistu Jonu freska Vilniaus Arkikatedros kriptoje.
Tiesa, bizantinės sienų tapybos būta daugiau: atstatant Trakų salos pilį dingo jos menes puošusios freskos, sienų tapybos paminėjimų esama rašytiniuose šaltiniuose, jų fragmentų randama archeologinių tyrimų metu.
Kunigaikščio portretas
Freskų atradimo svarba susijusi ne tik su kūrinių menine verte. Sienų tapyba yra akivaizdus dailininkų dirbtuvės veiklos patvirtinimas. Lietuvos kolekcijose saugomus viduramžių dailės kūrinius daugiausia sudaro kilnojamosios vertybės, didžioji dauguma kurių yra atvežtinės, o kitų kilmė sunkiai nustatoma. Tuo tarpu freskos tapomos vietoje, čia kurį laiką turi dirbti meistrų grupė. Suprantama, žmonės taip pat keliauja, o kalbant apie Trakų freskų kilmę negalime teigti, jog jas sukūrė trakiškiai dailininkai, tačiau jų darbas atskleidžia to meto užsakovų skonį ir poreikius.
Greičiausiai Trakų bažnyčios sienas tapė kuriame nors Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės stačiatikių vienuolyne savo amato išmokę meistrai. Galbūt tai pačiai dirbtuvei buvo patikėta dekoruoti ir Trakų salos pilies menes. Tokią prielaidą sustiprina ne tik tai, kad maždaug tuo pačiu metu, toje pačioje vietovėje sukurti tos pačios stilistikos kūriniai, bet ir užsakovo – didžiojo kunigaikščio Vytauto asmenybė. Besidominčius viduramžių Lietuvos istorija turėtų intriguoti Martyno Kromerio kronikos žinutė.
Šis XVI amžiaus viduryje lenkų kronikininkas, aprašęs Vytauto Didžiojo veiklą ir išvaizdą, pridūrė, kad didysis kunigaikštis atrodęs taip, kaip ir atvaizde ant Trakų bažnyčios sienos. Trumpa pastaba neleidžia suprasti, ar kronikininkas minėjo freską, ar paveikslą. Tačiau tai, kad fundatoriaus Jogailos atvaizdas puošia Liublino koplyčios sienas, leidžia manyti Trakų bažnyčioje buvus ir Vytauto portretinę freską. Gali būti, kad ją tebeslepia tinkas, nes, pasak polichromijos tyrėjo Vytauto Railos, bažnyčios sienos už altorių ir paveikslų bei kitose vietose liko netyrinėtos.
Pripažino ir sovietmečiu
Apie Užutrakio dvaro istorinę vertę ir išsaugojimo perspektyvas Seime surengtame forume kalbėjo Lietuvos pilių ir dvarų asociacijos atstovė Lina Blažytė. Pasak jos, Užutrakio dvaro sodybos kultūrinę vertę lemia tai, kad sodyba sukurta unikalioje gamtinėje ir urbanistinėje aplinkoje, ją kūrė žymiausi to meto pasaulio ir vietiniai architektai bei peizažistai, buvo realizuojamos XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje labai populiarios istorizmo stiliaus ir secesinės architektūros idėjos, buvo meistriškai išnaudotos vietovės teikiamos galimybės.
Užutrakio dvaro sodybos kultūrinė vertė buvo pripažįstama jau sovietiniais laikais, kai į XIX amžiaus kultūros palikimą žiūrėta labai skeptiškai. Rūmai ir parkas buvo įtraukti į tuometinį kultūros paminklų sąrašą.
Reprezentuotų valstybę
Muziejinė – reprezentacinė Užutrakio dvaro sodybos dalies teritorija – vertingiausia ir geriausiai išlikusi centrinė sodybos dalis. Ši sodybos dalis ateityje pirmiausia ir skirtina valstybės reprezentacinėms reikmėms – valstybiniams priėmimams, tarptautinėms deryboms, konferencijoms ir kitiems protokoliniams renginiams, taip pat naudotina svečių namams. Dėl parko komponavimo metu sukurtų regyklų efektyvumo ir jų semantinio bei estetinio turinio (matoma Salos pilis, Trakų miesto panoramos), itin meniškų vidaus erdvių, ji galės puikiai reprezentuoti valstybės svečiams mūsų šalies kultūros ir gamtos palikimą.
Sąlygiškai izoliuota (iš trijų pusių - Galvės ir Skaisčio ežerai, iš ketvirtos, šiaurinės, - išlikusi tvenkinių sistema) ši sodybos dalis gali būti lengvai užtveriama, kad tuo būdu būtų išvengiama turistų bei poilsiautojų lankymosi protokolinių renginių metu. Be to, šią sodybos dalį būtų nesudėtinga saugoti ir techniškai aptarnauti pagal atitinkamo lygio renginių reikalavimus.
Visagaliai ekspertai
Atkuriant Užutrakio dvaro sodybą ir pritaikant ją valstybės reprezentacijos ir muziejinėms reikmėms yra atsižvelgiama į tai, kad didesnioji visos sodybos dalis būtų renovuojama ne valstybės lėšomis.
Tokios paskirties objekto atsiradimas Trakuose labai svariai pabrėžtų miesto istorinę vertę ir funkciją bei nustatytų ilgalaikę miesto raidos kryptį.
Atkreiptinas dėmesys, kad tarpukaryje Trakų miesto politinė svarba buvo pabrėžiama netgi tarpvalstybiniuose Lietuvos ir kitų valstybių santykiuose.
Seime vykusiame forume kalbėję pranešėjai pabrėžė, kad Trakų rajono istorinio paveldo sėkmingas atkūrimas yra veikiau išimtis nesutvarkytoje Lietuvos paveldosaugos sistemoje.
Mokslų daktaras Gediminas Vaitkevičius kalbėjo apie tai, kad paveldo ekspertizės Lietuvoje atliekamos už pinigus. Taigi, nesąžiningiems ekspertams sudarytos visos sąlygos piktnaudžiauti. Nė vienas nesąžiningas ekspertas iki šiol nėra nubaustas. Ekspertų atsakomybės sistema Lietuvoje iki šiol nėra įdiegta.
Pajūrio paveldosaugininkų atstovas Dainius Elertas pabrėžė, kad iki šiol nėra ir paveldui padarytos žalos atlyginimo mechanizmo. Kaip pavyzdį D.Elertas minėjo tai, kad Klaipėdoje be priežiūros leidžiama metų metus laikyti pramoninio paveldo objektus. Pagaliau šie objektai tampa avarinės būklės, todėl juos leidžiama griauti. Ryškiausias šio meto pavyzdys – Celiuliozės virimo cechas.
Beveik visi kalbėjusieji forume akcentavo, kad valstybė ne tik neskiria pinigų daugeliui dvarų restauruoti, bet ir trukdo įsisavinti Europos Sąjungos fondų paramą, kuri leistų privatiems savininkams atstatyti dvarus.
Ramūnas Čičelis
