• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Nuolankiai pasidavusi tarptautinės bendruomenės spaudimui ir pakirtusi savo reputaciją bei praradusi savarankišką užsienio politiką Lietuva iš principo negali pretenduoti būti kuo nors daugiau kaip pilka ES provincija – beteisu ir bebalsiu administraciniu Sąjungos vienetu. Todėl dedamos milžiniškos pastangos įtikinti visuomenę, kad jokio užsienio politikos lūžio neįvyko. Esą pasikeitė tik šios politikos įgyvendinimo būdai ir retorinis apvalkalas, bet pamatinis turinys – ilgalaikiai strateginiai tikslai - liko tas pats.

REKLAMA
REKLAMA

Raminant visuomenę pasitelkta net solidi pagalba iš užsienio. Kovo mėnesį į Lietuvą užsuko užsienio politikos „ekspertu“ pavadintas pamokslininkas, kurio svarbiausia užduotis, atrodo, buvo patikinti, kad tik „naujoji“ šalies užsienio politika, o tiksliau – jos nebuvimas, yra vienintelis teisingas ir konstruktyvus mūsų valstybės elgesys tarptautinėje arenoje. Sužinojus, kad iš Jungtinių Valstijų atkakęs svečias yra garsiojo diplomatijos veterano H. Kissingerio idėjų šalininkas, nebuvo sunku numatyti, ir kokią žinią jis atneš. Nors, kaip minėta, naujoji šalies užsienio politika nėra naudinga Amerikai ilguoju laikotarpiu, ji atitinka dabartinio prezidento B. Obamos siekius vykdyti visiems žinomą „perkrovos“ politiką.

REKLAMA

Tad išmokusios tylėti Lietuvos laukė tik liaupsės. Taip ir įvyko. Minint svečią žodį „ekspertas“ tenka rašyti su kabutėmis todėl, kad jo pasisakymai Vilniuje visai nebuvo panašūs į nors kiek rimtą ir gilią JAV ir tarptautinės užsienio politikos analizę. Džiaugsmingai susijaudinusiai ir didžiulį dėkingumą už suteiktą išmintį pajutusiai patikliai auditorijai jis išdėstė tris tiesas.

Pirma, kad didysis JAV užsienio politikos tikslas yra padaryti visas pasaulio šalis „laimingas“ leidžiant joms „turtėti“, o nenorintys šios „laimės“ priimti būsią tramdomi ir net sutrypti. Antra, kad milžiniška emigracijos iš Lietuvos banga, kuri šiaip jau visur būtų laikoma valstybės nuosmukio ir bejėgiškumo įrodymu bei nacionaline nelaime, esanti nereikšminga problemėlė – smulkmena, dėl kurios neverta per daug sukti galvos.

REKLAMA
REKLAMA

Ir pagaliau trečia, dalindamasis mintimis apie Lietuvos galimybes ginti savo interesus ES svečias kalbėjo ne apie konstitucines ir teisines mūsų valstybės suvereniteto prielaidas, bet davė ne itin realistišką ir sunkiai įgyvendinamą patarimą – pasiūlė, kilus reikalui, sudarinėti progines koalicijas su kitomis šalimis. Kad šitaip veikti yra labai sunku dėl valstybių išsiskiriančių interesų ir kad tokios trumpalaikės koalicijos nė iš tolo nėra lygiavertis tvirtų ir pastovių valstybių juridinio suvereniteto garantijų pakaitalas, dalijęs patarimus „ekspertas“ net neužsiminė.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Nežinia, ar jo liaupsės naujajai Lietuvos užsienio politikai buvo nuoširdžios. Kur kas svarbiau, kad jos, lygiai kaip ir strimgalviais organizuoti ministro pirmininko apsilankymai JAV, nepanaikino ir negalėjo panaikinti CŽV skandalo ilgalaikių padarinių. Šių skubių kelionių tikslas buvo žūtbūt patvirtinti skandalo organizatorių teiginius, jog šis nepakenkė Lietuvos ir JAV santykiams ir išsklaidyti visuomenėje kilusį nerimą sukuriant įspūdį, jog visa istorija yra baigta.

Deja, jos taip paprastai užbaigti nepavyks, nes mandagių pokalbių apie šalių tarpusavio bendradarbiavimą nepakanka, kad būtų atkurta skandalu sugriauta Lietuvos užsienio politikos „proeuoropietiško“ ir „proamerikietiško“ vektorių pusiausvyra.

REKLAMA

Pokalbiai Vašingtone nepakeitė skandalo būdu įtvirtintos antiamerikietiškų šalies užsienio politikos tendencijos, tad manyti, jog vyriausybė ištaisė santykiuose su JAV padarytas klaidas reiškia neatsargiai painioti viešųjų ryšių ir realios politikos plotmes. JAV elgesys su Lietuva veikiau turi didžiosios valstybės nepuošiančio „katės žaidimo su pele“ bruožų. Puoselėjanti „perkrovos“ viltis dabartinė Amerikos administracija dėl konjunktūrinių motyvų paprasčiausiai suinteresuota „užmiršti“ skandalą ir dedasi „nesuprantanti“ jo tikrosios – geopolitinės -- reikšmės, tačiau sunku patikėti, kad šis reikalas nebus prisimintas pasikeitus JAV užsienio politikos prioritetams ir tikslams.

REKLAMA

Konstruktyviai išspręsti susikaupusių ir dar lengvabūdiškai padidintų užsienio politikos problemų neįmanoma remiantis vien gerais norais. Pirmiausia reikia turėti nuoseklią ir aiškią tos politikos – jos tikslų ir įgyvendinimo būdų – sampratą. O norint įsitikinti, ko verti dabartinių jos vedlių raminantys patikinimai, jog šioje srityje viskas gerai, pakanka rekonstruoti pagrindinius teiginius, sudarančius, ar veikiau turinčius sudaryti, valstybės užsienio politikos dabartinės „koncepcijos“ branduolį. Tai padaryti nėra itin sunku, nes šių teiginių nėra daug, o ir tų pačių nesistengiama nors kiek išsamiau pagrįsti.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Pirmoji nuostata – reikia gerai sugyventi su visais kaimynais. Iš principo tai visiškai teisinga mintis, dėl kurios ginčytis beprasmiška. Tačiau kai tokios nuostatos suabsoliutinamos, jos lengvai virsta savotiška ir iškreipta „sodžiaus kaimynystės“ filosofija, kuria grįsti visos valstybės užsienio politiką ne tik nesolidu, bet ir pavojinga. Tokia filosofija nekritiškai besivadovaujantys dabartinės užsienio politikos architektai ankstesniuosius Lietuvos bendradarbiavimo su kaimynais sunkumus linkę aiškinti itin paprastai – esą visų nesusipratimų priežastis buvęs tik „nenoras kalbėtis“ ir „nusigręžimas“ nuo tų kaimynų. Šis įsitikinimas toks stiprus, kad prarandama net sveika nuovoka ir užmirštama tai, ką supranta kiekvienas blaiviai mąstantis žmogus, būtent, jog kaimynų būna visokių – gerų, „sunkių“ ir apskritai nesukalbamų.

REKLAMA

Antroji nuostata – bendraudama su Rytų kaimynais Lietuva turi sekti Vakarų Europos šalių pavyzdžiu. Galimybė taip bendrauti iš tiesų patraukli. Tačiau nerealistiška. Mat šios nuostatos skelbėjai neatsižvelgia į tokią „smulkmeną“ kaip Baltijos ir apskritai Vidurio ir Rytų Europos šalių geografinė ir geopolitinė padėtis. Todėl paprasčiausiai „pamiršta“, kad mūsų regionas visada buvo apsauginis barjeras, dengęs Vakarų Europos šalis nuo iš Rytų slinkusių grėsmių.

Sovietų įkarštį pradėti žygį Atlanto vandenyno link Šaltojo karo metais vėsino ne tik Vakarų Europoje sutelkta amerikiečių karinė galia. Audę tokias svajones imperijos valdytojai greičiausiai atsižvelgė ir į tai, kad jį pradėjus ir iškilus menkiausiems nesklandumams sovietų armijos užnugaryje gali lengvai plykstelėti jų valdomų Vidurio ir Rytų Europos tautų sukilimas. O kalbant be užuolankų, ypatingo tokių valstybių kaip Prancūzija ir Vokietija „bebaimiškumo“ ir beatodairiškos bičiulystės su Rusija sąlyga visada buvo tai, kad saugumo srityje jos galėjo ir vis dar gali parazituoti JAV ir minėto barjero – mūsų regiono šalių – sąskaita.

REKLAMA

Galiausiai trečioji nuostata – ankstesnioji Lietuvos užsienio politika buvusi pernelyg „nuolanki“ ir „pataikūniška“ JAV atžvilgiu. Be to, partnerystė su Amerika pernelyg brangiai kainavusi. Dabar turinti būti atkurta santykių su ES ir JAV pusiausvyra. Pagrįsti šių teiginių nesivarginama. Kaip ir paaiškinti, ką galėtų reikšti minėtoji pusiausvyra ir kaip ją pasiekti. Reikia pripažinti, santykiuose su JAV klaidų padaryta.

Bene didžiausia – šios valstybės užsienio politikos strateginės ir ilgalaikės nuostatos tapatintos su vienos administracijos vykdytu užsienio politikos kursu. Todėl pernelyg kliautasi Vilniuje nuskambėjusiais žodžiais, kad Lietuvos priešai yra ir Amerikos priešai ir nesuvokta, jog tas kursas gali keistis. Tačiau tai nereiškia, kad svajojant apie naują užsienio politiką galima pamiršti svarbiausius dalykus. Pavyzdžiui, kad be JAV paramos Lietuva greičiausiai ir šiandien nebūtų NATO narė. O tikintiems ir įtikinėjantiems, kad ši narystė šaliai pernelyg brangiai kainuoja, vertėtų pasidomėti, kiek pastangos savarankiškai pasirūpinti saugumu kainuoja, pavyzdžiui, Suomijai ir Švedijai – tikrai taikioms, bet, vaizdžiai kalbant, iki dantų ginkluotoms valstybėms.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Šios nuostatos atskleidžia, kiek dabartinė Lietuvos užsienio politikos „koncepcija“ atitrūkusi ne tik nuo šiandienos geopolitinių realijų, bet net ir nuo paprasčiausio sveiko proto. Todėl ją ir tenka vadinti iškreipta „sodžiaus kaimynystės“ filosofijos atmaina. Ši keista „filosofija“ nuo sveiko sodietiško mąstymo skiriasi tuo, kad jai trūksta tam tikros blaivios nuovokos, neleidžiančios prarasti savisaugos jausmo tada, kai šis tikrai reikalingas. Jam dingus lengvai įsitvirtina absoliutus aklumas net tokiems šalies geopolitinės aplinkos ir tarptautinių santykių tikrovės bruožams, kurių nepastebėti, atrodytų, tiesiog neįmanoma.

REKLAMA

Glumina ir retkarčiais pasigirstančios užuominos apie naujas prioritetines užsienio politikos kryptis. Tarp jų minima strateginė partnerystė su Skandinavijos šalimis. Be abejo, šios šalys yra geros kaimynės ir visokeriopai gerbtinos bendradarbiavimo partnerės. Bendradarbiavimą su jomis būtina plėtoti. Tačiau ką galėtų reikšti strateginė partnerystė ir kaip ji padėtų spręsti pamatines šalies saugumo problemas kol kas nėra sukonkretinta – kol kas tai tėra spėlionių laukas.

Mėginant apsaugoti „naująją“ Lietuvos užsienio politiką nuo bet kokios kritikos net puolama aiškinti, kad nėra jokių šios politikos „prorusiškumo“ požymių. Iš tikrųjų tokios pastangos yra tik dar vienas iškalbingas įrodymas, kad Lietuvos užsienio politika išgyvena didelę krizę ir faktiškai atsidūrė aklavietėje. Jos prorusiškumo ženklų prireikus nesunku būtų rasti. Tačiau šiuo atveju ne tai yra svarbiausia, nes pagrindinė valstybės užsienio politikos problema iš principo negali būti jos prorusiškumo ar antirusiškumo klausimas. Visavertė ir normali užsienio politika turi būti nei „prorusiška“, nei „antirusiška“, o tiesiog „prolietuviška“ – ilgalaikius valstybės interesus atitinkanti, gerai apmąstyta ir toliaregiška politika.

REKLAMA

Būtent jos šiandien ir trūksta. Ambicingai pradėto „vertybių perkainojimo“ Lietuvos užsienio politikos srityje realus rezultatas yra visiška intelektualinė ir idėjinė bejėgystė ir tuštuma. Kaip tik ši tuštuma yra ir Lietuvos „tylos įžado“ tarptautinėje arenoje gelminė priežastis ir, ko gero, ilgalaikis ir tvirtas tos tylos laidas. Toji tyla ne tik tenkina Vakarų ir Rytų didvalstybių lūkesčius, bet ir nuoširdžiai džiugina jų vadovų širdis.

Skiriama šviesiam Lecho Kaczynskio atminimui

Pirma dalis

Antra dalis

Trečia dalis

Ketvirta dalis

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų