Savo tėvuką palaidojau prieš pusantrų metų, tačiau iki šiol viena akimirka prie kapo duobės man neduoda ramybės. Artėja Vėlinės, mes visi lankysime kapus, susitiksime su giminėmis, todėl noriu pasidalinti savo skauduliu ir žodžiais, kuriuos iki šiol ausyse girdžiu ir kurių viliuosi niekada nebeišgirsti.
Tikiu, kad šis mano laiškas padės jums susilaikyti nuo bjaurių replikų, kurios kartais skaudina labiau nei smūgis į paširdžius. Kai vyko mano tėvuko laidotuvės, prie kapo duobės buvo susirinkę nemažai artimųjų. Visi meldėmės, šalia kapo buvo gausybė gėlių.
Tada per skausmą ir liūdesį aš negalvojau, ar užteks gėlių, vainikų ir krepšelių. Tada man norėjosi, kad laidotuvės būtų gražios ir jaukios, o šalia būtų artimiausi žmonės.
Negalėjo patikėti, ką išgirdo
Kol aš liūdėjau žvelgdama į rusenančias žvakeles, fone išgirdau kalbančią tetą. Kalbėjo ji lyg pašnibždomis su savo vyru, tačiau net man stovint toliau nuo jos, viskas gerai girdėjosi.
„Kapinės kaip kapinės, karstas normalus, bet jau gėlėms tai pataupė... Pažiūrėk, vos keli vainikai. Labai prastai, visai negerbia savo tėvo. O toks žmogus buvo... Gaila gaila, kad dukrelė tokia.“
Negalėjau patikėti tuo, ką išgirdau. Tie žodžiai man trenkė kaip perkūnas iš giedro dangaus. Tokią akimirką, mirties akivaizdoje, mano tetulė nusprendė paskaičiuoti, kiek gėlių atnešta ir kokio dydžio vainikai stovi. Košmaras, mane net supykino.
Vietoj to, kad pareikštų užuojautą arba pasiklaustų, ar man nereikia pagalbos ar paramos, ji, matai, skaičiuoja gėlių žiedus.
Na ir žmonės šiais laikais! Šlykštu ir žema.
Jau daug laiko praėjo nuo šio įvykio, tačiau aš iki šiol ją gerai prisimenu. Būtent dėl to ir noriu paprašyti, kad kai vyksite į laidotuves arba tiesiog su artimaisiais lankysite kapus, susilaikykite nuo replikų apie gėles ar žvakes. Juk svarbiausia, kad visi būtumėte kartu ir uždegtumėte žvakę už mirusius.
Autorius: skaitytoja Vilma
