REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Jevhenas Tiščenko stovėjo ant traukinio platformos, bandydamas ant seno bagažo vežimėlio užkelti prigrūstus, pintus plastikinius krepšius, o jo žmona tuo metu kėlė neįgalų jauniausią jų vaiką ant plastikinio triračio, rašo „The New York Times“.

Jevhenas Tiščenko stovėjo ant traukinio platformos, bandydamas ant seno bagažo vežimėlio užkelti prigrūstus, pintus plastikinius krepšius, o jo žmona tuo metu kėlė neįgalų jauniausią jų vaiką ant plastikinio triračio, rašo „The New York Times“.

REKLAMA

Baldų pardavėjas J. Tiščenko ir jo žmona Tetjana Komisarova į traukinių stotį Vakarų Ukrainoje atvyko po penkių dienų kelio pėsčiomis su vaikais. Jie nežinojo, kur eina. Tačiau jie žinojo, kad tai geriau nei būti ten, iš kur atėjo – tai yra Mariupolio mieste Rytų Ukrainoje, kurį jau kelias savaites bombarduoja Rusijos pajėgos.

Šeimos namai buvo toli nuo plieno gamyklos, kur po žeme glaudžiasi kariai, besipriešinantys Rusijos kariams, kurie bando atimti paskutinę Ukrainos valdomo miesto teritorijos likutį.

REKLAMA
REKLAMA

Tačiau Mariupolį nusiaubė kovos, trūksta vaistų, maisto ir nėra elektros.

Pora automobilio neturėjo. Kai sąlygos tapo nepakeliamos, jie į  maišus susikrovė drabužius, maisto ir pradėjo eiti pėsčiomis su keturiais vaikais. Vyriausiam jų vaikui yra 12 metų, o jauniausiam – 6 metai. Jaunėlė serga mikrocefalija – reta liga, dėl kurios reikia reguliariai atlikti neurologinius stebėjimus ir lankytis pas psichiatrą.

REKLAMA

Jie paliko senyvą J. Tiščenko motiną, kuri negali vaikščioti, ir savo pilkai baltą katę, kurią 6-erių metų Uliana pavadino Mosia.

Jų kelionė iš miesto buvo makabriška: aplink matėsi irstantys kūnai, girdėjosi apšaudymai tolumoje, kelionę trikdė rusų karinės kolonos ir patikros punktai.

„Miestas buvo paverstas vienomis didelėmis kapinėmis, – sakė 42 metų T. Komisarova. – Gyvenome netoli Ševčenkos alėjos. Tarp dviejų kelių buvo žemėje iškasta juosta, ten ilgai gulėjo lavonai. Aš niekada gyvenime nemačiau tiek daug lavonų.“

Kiekviename Rusijos patikros punkte T. Komisarova sakydavo, kad kitame mieste turi seserį. Ir kiekviename patikros punkte, galbūt pamatę, kad pora keliauja su sergančiais vaikais, kariai juos praleisdavo. Kai kurie jiems parodė savo vaikų nuotraukas.

REKLAMA
REKLAMA

„Viename iš jų rusų kareivis pradėjo mūsų klausinėti, kur mes einame, – pasakojo ji. – Aš pasakiau, kad į Orikhovę. Ir tada jis pasakė: „Ne, neikite ten. Jis yra apšaudomas. Eikite kur nors į vakarus“.

T. Komisarova pasakojo, kad jie sustodavo kaimuose, kuriuose žmonės leisdavo jiems apsistoti.

Kaime netoli Rozivkos ji sužinojo, kad draugas, pas kurį tikėjosi apsistoti, pabėgo. Taigi, jie praleido naktį apleistame name su kitais bėgančiais žmonėmis.

„Užkūrėme laužą molinėje krosnyje, kad būtų šilta, tada atvažiavo kaimynai. Mums išvirė bulvių su keptais kiaušiniais. Jie mus gerai pamaitino“, – sakė ji.

Penktą dieną juos paėmė vyras, kurio automobilyje buvo ridikėlių krovinys, ir nuvežė į Zaporožės traukinių stotį.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Atvykę į Lvivą, T. Komisarova ir vaikai laukė prie stoties su krūva bagažo, o J. Tiščenko nuėjo pasiteirauti, kur jie galėtų rasti pastogę. Apžvelgusi atvažiuojančias ir išvažiuojančias transporto priemones, buvusi gimnazijos mokytoja sakė pamiršusi, kaip atrodo eismas.

Jos vyriausia dukra, dešimties metų Anna su savimi nešiojosi „Hello Kitty“ kuprinę ir žalią kimštą žaislą, identišką tam, kurį pakeliui padovanojo jos sesuo. Savanoris davė vaikams velykinių šokoladukų, kuriuos jie įsidėjo į kišenę, bet nevalgė.

37-erių J. Tiščenko nepavyko prisiskambinti savo motinai, tačiau vaikai sakė, kad jų tėvas prieš jiems išvykstant užkalė išdaužtus langus, ir jie tiki, kad jų močiutei viskas bus gerai.

REKLAMA

Jie įkėlė savo maišus į gatvės tramvajų, kuris nuveš juos į perkėlimo biurą: ten jiems bus suteikta vieta nakvynei mokykloje, kuri buvo paversta perkeltųjų prieglauda. Biure viena iš sargybinių šluostėsi ašaras, kai sėdėjo su vaikais, kol buvo apklausiami jų tėvai.

Buvusi ukrainiečių kalbos ir literatūros mokytoja T. Komisarova teigė ketinanti grįžti, kai Mariupolis vėl bus saugus.

„Jei atvirai, mes neturime konkretaus plano, kur būti iki tol, – sakė ji. – Prisimenu momentą, kai priėjome pirmąjį Ukrainos postą ir pamatėme savo vėliavas bei išgirdome mūsų kalba kalbantį karį. Tiesiog sėdėjau mašinoje ir verkiau. Labai norime, kad Mariupolis vėl būtų ukrainiečių.“

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų