Žmona kartą ironiškai yra manęs paklaususi: „Nejaugi gimdyti man pačiai prie vairo važiuoti reikės? O gal taksi kviestis?..”
Bičiuliai priekaištaudami mane ne kartą protino: „Jei metei gerti, tai kodėl teisių neišsilaikai? Vakarėliuose neįkainojamu žmogumi būtum”...
„O ir tuose pačiuose vakarėliuose turėtumei apie ką su kitais vyrais kalbėtis”, - choru yra man kartoję kiti bičiuliai, prie puotos stalo mėgstantys pasakoti savo vairavimo nuotykius su policininkais ar apie techninius automobilio pranašumus...
Ir net pati niekuomet nevairavusi mano mama jiems pritaria: „Sūnau, vis dėlto reikia teises turėti - juk vyras esi”.
Gal kam ir skamba neįtikėtinai, bet aplinkinių spaudimas, baimė būti laikomam neįgaliu ar nevyrišku, ko gero, vienintelė priežastis, priverčianti mane liūdėti, kad nemoku sukioti vairo. Kitų motyvų siekti vairuotojo teisių šiame burzgiančiame XXI amžiuje, kuriame automobilių esama daugiau nei žmonių, nuoširdžiai neturiu.
Kaip jau turbūt įspėjote, esu tas vyras, kuris niekada paauglystėje nėra „švilpęs” tėvo automobilio raktelių ir slapčia „lėkęs į trasą”, niekuomet jaunystėje nesipuikavęs prieš merginas savo „tačke” ir nekvietęs jų romantiškai pasivažinėti, virš mano lovos niekada nesipuikavo greičiausių, gražiausių, prabangiausių automobilių nuotraukos ir nė vieno gyvenimo vakaro nesu prasikrapštęs garaže, nors daugeliui vyrų tai yra lygiai taip pat malonu, kaip žūklauti... Savęs prie vairo niekada nesu matęs sapnuose, niekada vaikystėje nežaidęs su automobiliukais, neturiu išsirinkęs nė svajonių automobilio ir leidžiu sau ne tik nesižavėti, bet net ir neskirti automobilių markių, o paklaustas, koks yra mano svajonių automobilis, romantiškai atsakau: „Su langais į jūrą” ...
Taigi likimo nuskriaustas žmogus? Visai ne. Priešingai - kasdieną randu progų save pasveikinti su tuo, kad nevairuoju. Kad ir piko valandomis. Nepastebėjote, kad strigimas eismo spūstyse žmogų, sėdintį prie vairo, erzina gal penkiasdešimt kartų labiau nei keleivį? Na, gal išskyrus tuos atvejus, kai įstrigęs spūstyje keleivis sėdi taksi ir stebi taksometro duomenis...
Pavyzdžiui, aš, kitą sykį nugrimzdęs į knygų puslapius ar beganydamas akis į dailias merginų kojas, šmėžuojančias pro langą, taip jaukiai praleidžiu laiką mikroautobuse, kad vos nepražiopsau stotelės, kurioje reikia lipti, o vairuotojai tuo metu tiesiog sprogsta iš pykčio, kad ribojama jų judėjimo laisvė, kad nėra galimybių parodyti nei automobilio, nei savo vairavimo įgūdžių...
O ką jau kalbėti apie kasdien keliuose sutinkamus vairuoti nemokančius lepšius, nuolat sukuriančius avarines situacijas, ar apie kelių džigitus, visa savo vairavimo maniera demonstruojančius, kad nebijo mirties, dailias šviesiaplaukes, galinio vaizdo veidrodėliuose tematančias save, jau minėtų mikroautobusų vairuotojus, stojančius ne ten, kur leidžia taisyklės, o ten, kur paprašo keleiviai (nors ir vidury žiedo), it amžino orgazmo apimtus trūkčiojančius troleibusus, suteikiančius vairuotojams spūsties pojūtį net ir ne piko metu, intensyvius šnekėtojus mobiliuoju telefonu, neretai užsimiršusius, kad vairuoja, pėsčiuosius, nevengiančius viduryje gatvės pritūpti užsirišti bato, kelių policininkus, nuolat ištroškusius pasidalinti su tavimi tavo piniginės turiniu, šviesoforus, sureguliuotus pagal Stokholmo eismo ypatumus, deja, vargiai tinkančius Vilniui...
Aš visas tas margas, vairuotojų nervus čiulpiančias ordas galiu leisti sau stebėti nesuinteresuoto žmogaus žvilgsniu, netgi žavėtis jų keistybių originalumu tuo metu, kai sėdintis prie vairo it klaksoną praveria savo įtūžusią burną kiekvienam vairuotojui būdinga keiksmų virtine ant tų (jų priekaištų negirdinčių) eismo žlugdytojų galvų...
Argi tai ne pranašumas? Juk kas žino, gal kaip tik dėl to ir šiandien neturiu nė vieno žilo plaukelio, nors vairuojantys mano vienmečiai jau spėjo pasidabinti šarma.
Dainininkas Aleksandras Makejevas: nevairavimo stažas - 33 metai
,
Žmonai mielai „šturmanauja” ir jis, tik štai jai to nepakanka - Aleksandras sako nuolatos iš jos lūpų girdintis klausimą: „Kada pagaliau išmoksi vairuoti?” Tačiau dainininkas tvirtina suradęs tinkamą kontrklausimą, jis tuojau pat atkerta: „Kada pagaliau išmoksi rašyti dainas?”
Būdamas dvylikos nuošaliu žvyrkeliu keletą kartų senelio motociklu „prasilėkęs” Aleksandras teigia nevairuoti turįs daugiau priežasčių, nei vairuoti, todėl nesileidžia žmonos įkalbamas.
„Esu trumparegis. Nors ir žinau, kad šiais laikais esama visokių akinių, kontaktinių lęšių, netgi operacijų, bet negi dėl vairavimo ryšies tokioms šiurpybėms? Be to, nevairavimas man suteikia laisvę, manau, būtiną menininkui. Kodėl aš turėčiau po savo koncerto galvoti, galiu išgerti taurelę ar negaliu. Esu pratęs paisyti savo norų, elgtis kaip tinkamas, o ne kaip kažin kokios aplinkybės reikalauja. Gal ir patogu automobiliu važinėti, bet sutikite - esama gyvenimo atvejų, kai automobilis jo vairuotojui tiesiog virsta sunkiu nešuliu”, - sakė muzikantas.
Aleksandras sako, kad žmonų atkaklumas - galinga jėga, galinti įžiebti stebuklus, tad tvirtinti, jog kada nors gyvenime neišsilaikys vairavimo teisių, nedrįsta. „Vienas mano bičiulis teises išlaikė būdamas penkiasdešimt šešerių, nors ilgą laiką buvo tiesiog idėjinis nevairuotojas, tad niekas nežino, kas ir man senatvėje gali šauti į galvą. Tačiau kolei kas mano dvejų metų dukrelė Neringa vairavimo srityje yra pažengusi kur kas labiau nei aš - ji jau moka automobilį užvesti, o aš nežinau, ar sugebėčiau”, - juokėsi dainininkas.
Poetas Aidas Marčėnas: nevairavimo stažas - 44 metai
„Automobilyje man svarbiausia, kad muzikos aparatūra būtų gera, teisingai sureguliuotas garsas, galingos kolonėlės... Dar svarbu, kad krėslai patogūs būtų. Jokių kitų techninių reikalavimų, kuriuos turėtų atitikti automobilis, neturiu - dėl manęs, jis gali apskritai neturėti jokio variklio”, - paklaustas apie automobilius prapliupo juokais poetas.
Jis sako nevairuojantis dėl to, kad nenori, ir neieško argumentų - kodėl. „Na, galima sakyti, ir dėl to, kad nenoriu būti vienu iš daugelio prastų vairuotojų - numušinėčiau pėsčiuosius, nepamatyčiau ženklų, užmirščiau, ką jie reiškia, o įstrigęs spūstyje tiesiog išlipčiau iš automobilio ir patyliukais nueičiau pėsčias - neužtektų kantrybės laukti”.
Ir tegu vairuotojai neapsimeta, kad automobilis leidžia jiems pasimėgauti tingumu, pasilepinti patogumu... Poetas sako, kad be automobilio žmogus yra laisvesnis, turi mažiau rūpesčių ir atsakomybių. „Na, taip, norint išvažiuoti į kitą miestą man reikia arba belstis į autobusų stotį, arba prašyti, kad nuvežtų kas kitas. Bet argi tai problema, kai vairuoja mano žmona, veik visi mano draugai, kolegos ir apskritai kone visi aplinkiniai žmonės? Manau, „susimedžioti” transportą yra lengva, bent jau palyginti su rūpesčiais, kuriuos tektų patirti dėl automobilio tepalų keitimo, žieminių padangų maukšlinimo, nuolat reikalingo „šiokio tokio” remonto, lakstymo prisipilti degalų”, - sako A.Marčėnas...
Gal šie dalykai tikram vairuotojui - malonūs, tačiau vis tiek rūpesčiai, apsunkinantys galvą ir neleidžiantys tiesiog stebėti ir mėgautis gyvenimu. Pasak pėsčiomis po sostinę pamėgusio vaikščioti poeto, po Vilnių važinėjantieji automobiliais nemato miesto ir nepatiria buvimo jame - tik vyksta iš vieno taško į kitą. Lygiai taip ir tolimesnėse kelionėse - vairuotojas dairosi įdėmiai, galvodamas apie eismo situaciją, apie saugumą, o keleivis gali tiesiog spoksoti pro langą į pakelės medžius, žalius klonius ir praskrendančius paukščius.
„Kaip tik dėl to esu įsitikinęs, kad mano nevairavimo stažas ateityje tik didės”, - juokėsi poetas.
Verslininkas Frederikas Jansonas: nevairavimo stažas - 38 metai
„Visiems, suglumstantiems nuo žinios, kad esu vyras ir nevairuoju - turiu paruoštą atsakymą apie prastą regėjimą. Galbūt tuomet, kai visa mano karta būriu ėjo mokytis vairuoti, išties nėjau dėl regėjimo, tačiau ne todėl, kad man vairuoti būtų draudę medikai. Dabar trumparegystė vairuoti nekliudytų, tačiau - prisipažinsiu atvirai - tingiu”, - sakė Frederikas.
Pasak jo, kartais, ypač kai reikia keliauti tolėliau, nevairuojantis žmogus neišvengiamai pajunta šiokį tokį nepatogumą - stotys, autobusai, lagaminai... Tačiau tą nedidelį diskomfortą su kaupu atlygina dvasios ramybė.
„Vien pagalvojęs apie kasdien patiriamas emocijas automobilių aikštelėse, pasidžiaugiu, kad nevairavimo teisė mane apsaugo nuo daugybės stresų. Pabandyk gi, žmogau, Vilniuje su šypsena pasistatyti kur nors automobilį arba su šypsena prasibrauti kokia šalutine miesto gatvele pro jau pastatytuosius - pavyks tik tuo atveju, jei tavo šypsena įrėžta veide chirurginiu būdu. O laikraščiai rašo, kad ir išmuštų dantų, ir supjaustytų padangų ir net žmogžudysčių stovėjimo aikštelėse pasitaiko - šypsosi pašnekovas. - Vairuotojai tegu pavydi - šios kasdienės akimirkos su smulkiais ir aštriais vairuojančiųjų kivirčais, su smulkiais ir žiauriais automobilių apgadinimais mane taip pat aplenkia kaip ir baudos, draudimai, nuolatiniai nervų tąsymai naujomis taisyklėmis, apribojimais, draudimais bei paliepimais...”
Nors nuo gimimo nė karto nėra sėdėjęs prie automobilio vairo, Frederikas sako esąs puikus šturmanas, Vilniaus, Aukštaitijos ir netgi Latvijos kelius žinantis geriau nei daugelis vairuotojų.
„Keleivis visuomet turi daugiau laisvo laiko nei vairuotojas, tad gali ramiai studijuoti žemėlapius, ieškoti trumpiausių maršrutų, patogiausių kelių ir vairavimo įtampa netrukdo jam tuos maršrutus įsidėmėti”, - sako žmonai mielai sutinkantis „šturmanauti” verslininkas.
Rimvydas STANKEVIČIUS
