Psichologė Virginija Servutienė paskaitoje „Kaip padėti sau“ patarė grįžus iš darbo prie savo namų durų persižegnoti. Tol žegnotis, kol pajausi, kad nusiraminai ir įėjęs į kambarį nebenorėsi užsipulti namiškių.
„Kai palenkiame galveles žemyn, kažkas ima joti ant sprando. Kritinėje situacijoje mus veikia sukurtos mintys, o ne pati problema. Mintys yra tarsi kartis, apie kurią apsiveja apynys - mūsų emocijos“, - teigė psichologė.
Pasak lektorės, žmonės patiria didelį emocinį stresą ir įtampą, kai negyvena šiandiena. Žmogus galvoja, kad neteks darbo, bet dabar jis tą darbą turi. Vadinasi, šiandien ir reikia gyventi.
„Tuos, kurie bėga nuo problemų, problemos vejasi. Kurie nebijo, problemos bėga nuo jų. Kaip jas spręsti, kiekvienas turi savo technologiją: kas trepteli kojomis, kas „pasriūbauja“, - sakė psichologė.
Sudėtingiausia yra sunkioje situacijoje suvaldyti emocijas. Pyktis, baimė ir pavydas yra mūsų priešai. Psichologės žodžiais, dažniausiai žmogus suirutėje priima ne naudingiausią jam sprendimą, o tokį, kad kitų akyse gerai atrodytų.
Emocinės patirties kibirėlis
Pasak V. Servutienės, kiekvienas turime emocinės patirties kibirėlį su daug pliusų ir minusų. Asmenybės pagrindas padedamas iki penkerių metų. Jei mažą žmogutį tėvai gerai vertino, dėjo pliusą prie pliuso, suaugęs jis gebės labiau savimi pasitikėti ir kovoti.
Jei kibirėlio dugne yra daugiau minusų - vaikas buvo ujamas, baramas, peikiamas, - suaugus jam bus sunkiau susidoroti su problemomis. Toks žmogus sau nepatinka. Jis mąsto, kad nepatinka ir kitiems, todėl linkęs aplinkinius pulti.
Grįžtant namo psichologė siūlo prie durų persižegnoti. Žegnotis tol, kol suprasi, kad nusiraminai ir įėjęs į kambarį neužsipulsi namiškių, kad jie nesutvarkė kambarių, o vaikas tebesėdi prie kompiuterio. Apie tai galima pasikalbėti ramiai, be komandos.
Pasak psichologės, vaikams persiduoda tėvų depresijos. Kartą atėjo mama su dviem 6 ir 8 metų vaikais. Motina ėmė skųstis, kad kitų sūnūs ir dukros linksmi, laksto, žaidžia, džiaugiasi, o josios tylūs, niūrūs.
Psichologė pažiūrėjo į vaikus: atrodo, normalūs, judrūs. Tada klausia mamos: ar jūs dažnai šypsotės namuose? Ši atšovė, kad nėra ko sunkmečiu šypsotis. Paaiškėjo, pačiai mamai reikia pagalbos, o ne jos mažyliams.
Psichologė Virginija Servutienė siūlo:
* Paklauskite savęs, ką dažniau skaičiuojate - sėkmes ar nesėkmes?
* Maksimaliai išnaudokite, kas vyksta čia ir dabar.
* Priimkite save su privalumais ir rezervais.
* Kurkite pozityvią viziją.
* Gyvenkite esamuoju laiku: aš einu, myliu, gyvenu, o ne eisiu, mylėsiu, gyvensiu.
* Pamerkite akį prieš veidrodį; kas nors visada atmerks atgal.
Loreta RIPSKYTĖ
