Iš arti pažinusi kasdienį argentiniečių gyvenimą, studentė dalijasi, kaip lietuvybė puoselėjama kitame pasaulio krašte.
„Didžiausia emigracijos banga į Argentiną vyko tarpukariu. – sako Š. Petkevičiūtė. – Kiek man pasakojo vietiniai, dauguma jų protėvių atvyko būtent tuo laikotarpiu.“
Ir vis tik lietuvių Argentinoje būta jau nuo XIX a. pabaigos – jų skaičiui ėmus sparčiai augti prieš Pirmąjį pasaulinį karą, atsirado poreikis burtis į bendruomenes.
Susivienijimas lietuvių Argentinoje – viena seniausių išeivijos bendruomenių Pietų Amerikoje. Įkurta 1914 m., šiandien ji gyvuoja trečios ir ketvirtos kartos lietuvių palikuonių dėka. Nors daugumos bendruomenės narių gimtoji bei namų kalba yra ispanų, pasak Š. Petkevičiūtės, jie didžiuojasi savo lietuviškomis šaknimis ir aktyviai domisi Lietuvos aktualijomis.
„Bendruomenė save vadina „mažąja Lietuva“ ir labai vertina kiekvieną atvykusį iš tėvynės. Kaip ir daugelis lietuvių bendruomenių užsienyje, jie susiduria su iššūkiais: kaip išlaikyti ryšį su Lietuva, kai nebeatvyksta naujų žmonių, o protėvių paveldėta tapatybė vis labiau susilieja su vietine kultūra,“ – pasakoja studentė.
Argentiniečiai dažnai sako gyvenantys pasaulio pakraštyje – „en el fin del mundo“ – todėl išlaikyti tradicijas stengiasi prisitaikydami prie vietos sąlygų. Pavyzdžiui, lietuviškus patiekalus jie gamina su rikota ir grietinėle, o Šv. Mišias vietinėse lietuvių bažnyčiose aukoja ispaniškai.
Buenos Airėse Š. Petkevičiūtė įvairaus amžiaus bendruomenės narius mokė lietuvių kalbos, o bendrų susitikimų metu dėstė Lietuvos istoriją ir literatūrą. Jos teigimu, Argentinos lietuviams labiausia įdomu buvo sužinoti, kaip Lietuva atrodo šiandien.
Studentė prisimena: „Vaikų grupė buvo ypatinga. Jie – jau penktoji lietuvių karta.
Visi gimę Argentinoje, bet jų tėvams svarbu, kad atžalos bent šiek tiek pramoktų protėvių kalbos ir susipažintų su kultūra. Kartu mokėmės lietuvių liaudies dainų, šokių ir žaidimų.
Žinoma, šokiai buvo jų mėgstamiausia dalis, bet dainuodami vaikai suprato, kad ir kalba nėra tokia jau sudėtinga. Į mano praktikos pabaigą vaikai dalijosi, kad paaugę imsis jos mokytis rimčiau, nes esą taip smagu mokėti kalbėti tokia kalba, kurios nė vienas bendraklasis nemoka.“
Vyresniosios kartos požiūris, pasak Š. Petkevičiūtės, kiek kitoks – jie labiau susitelkę į tradicijų ir papročių išsaugojimą: gamina lietuviškus patiekalus, mini lietuviškas šventes, taip pat jiems svarbus ryšių su Lietuva atnaujinimas. Argentinos lietuviai aktyviai ieško giminaičių Lietuvoje, skrenda čia atostogauti ar net savanoriauti.
,,Kai paklausdavau, kokie jų įspūdžiai po kelionės į Lietuvą, dažniausiai atsakydavo, kad norėjosi ten pasilikti, nes jausmas toks, kaip grįžus namo.
Negalėdami likti ten, jie kuriasi savotiškus lietuviškus namus čia, Argentinoje. Kiek man teko lankytis svečiuose, jų namuose gausu lietuviškos atributikos: virš durų staktos kaba Vytis ar Lietuvos trispalvė, lentynose – senos, kone šimtametės lietuviškos knygos.
Vienuose namuose teko pamatyti net stiklainėlį, ant kurio parašyta „Žemė iš Lietuvos“. Visi moka iškepti kugelį, išvirti cepelinus ar varškės spurgas, nors ir be tikros varškės.” – pasakoja Š. Petkevičiūtė.
Savo praktikos metu studentė stengėsi, kad mokiniai pasiektų bent minimalų kalbos lygį. Tačiau ji turėjo ir tokių, kurie lietuviškai moka jau nuo vaikystės, bet nebeturi su kuo kalbėtis arba tiesiog nebedrįsta, todėl noriai dalyvaudavo pamokose.
„Viena moteris sakė: „Mes esame senučių grupė, kurios vis susirenkame prisiminti savo lietuviškų šaknų prie kavos puodelio, bet dažnai kalbame ispaniškai, nes bijome, kad kalbėdamos padarysime tiek daug klaidų, jog viena kitos nebesuprasime ir dėl to nesusišnekėsime.“ Po pamokų jos sakė vėl išdrįsusios savo rate kalbėti lietuviškai.“ – džiaugiasi studentė.
Š. Petkevičiūtė įsitikinusi, kad mokantis kalbos neišvengiamai susiduriama ir su kultūriniais skirtumais. Pavyzdžiui, Susivienijimo nariams buvo neįprasta, jog įvardis „jūs“ lietuvių kalboje vis dar vartojamas kaip mandagumo daugiskaita, kai kreipiamasi į suaugusįjį arba nepažįstamąjį, nes Argentinoje ši forma beveik nevartojama ir laikoma atgyvena.
Taip pat nuostabą Argentinos lietuviams esą kėlė tai, jog tarp lietuvių nėra paplitusios pravardės, mat Argentinoje net į nepažįstamąjį yra normalu kreiptis būtent ja, nemaža dalis žmonių apskritai prisistato tik pavarde. Tokie skirtumai, anot pašnekovės, padeda pamatyti, kaip kalba atspindi žmonių pasaulėjautą.
Pačiai studentei, atvykusiai į vieną didžiausių pasaulio miestų, nuostabą kėlė vietinė bendravimo kultūra. Ji pasakoja: „Argentiniečiai labai atviri ir šilti: net pirmą kartą sutikę žmogų, jie apsikabina ar pabučiuoja. Tačiau jiems ypač natūralūs trumpi pašnekesiai, kurie mūsų kultūroje, visai svetimi.
Kai tavęs paklausia „Kaip sekasi?“, tai nėra kvietimas pasakoti apie savo dieną. Užtenka atsakyti „Gerai“ ir paklausti to paties.“
Be to, būdama Argentinoje Š. Petkevičiūtė pažino ir vietinius papročius, kurie plačiai sutinkami argentiniečių kasdienybėje ir atlieka bendrystės palaikymo vaidmenį.
Vienas ryškiausių – matės gėrimo tradicija, kai visi susirinkusieji dalijasi vienu arbatos puodeliu ir šiaudeliu, tai įprasta net oficialesnėje aplinkoje, o studentams paskaitų metu tai tampa kavos puodelio pakaitalu. Argentinoje taip pat įprasta valgyti tarp pietų ir vakarienės, tai vadinama „la merienda”, dažniausiai valgoma saldžiai ir užsigeriama kavos puodeliu. Tai metas, kai vietinėse kavinukėse sunku rasti laisvą staliuką.
Kitas svarbus patyrimas – asado, tradicinis mėsos ant specialių grotelių kepimas lauke, dažnai lydimas pokalbių ir muzikos. Tokiuose susibūrimuose dažniausiai kepami jautienos išpjovos kepsniai, dešrelės chorizo, kraujinės dešrelės ar šonkauliai.
Pasak studentės, argentiniečiai labai vertina buvimą drauge ir susitikimams su šeima bei draugais ypatingos progos neieško, matosi dažnai, kone kiekvieną dieną.
Nepaisant to, pašnekovė mini, jog Argentina – bene labiausiai europietiška Pietų Amerikos šalis, o Buenos Airės kartais vadinamos pietų Paryžiumi.
Ji teigia: „Tai nenuostabu, nes didelė Argentinos gyventojų dalis yra europietiškos kilmės, taigi atvykdami čia jie atsivežė ir itališko bei prancūziško stiliaus architektūrą. Jie taip pat turi vienus įspūdingiausių operos rūmų pasaulyje, kurie išsiskiria savo akustika – atlikėjai scenoje pasirodo be mikrofonų, nes švarus garsas sklinda iki pat paskutinės eilės.“
Š. Petkevičiūtės teigimu, ši praktika leido pažvelgti į lietuvybę iš kitos – pasaulio pakraščio – perspektyvos. „Niekad nemaniau, kad kažkur kitame pasaulio pusrutulyje, Buenos Airėse, eidamas gatve gali pamatyti neoromantinio stiliaus bažnyčią, virš kurios durų – tapybinis Vilniaus Aušros vartų atvaizdas.
Tada supratau, kiek mūsų, lietuvių, yra daug ir kaip mano tėvynainiai, savo rankomis ir lėšomis minėtąją bažnyčią pastatę, buvo išsiilgę gimtosios žemės“ – sako studentė. Pasak jos, Argentinoje ji pamatė, kad lietuvybė gali įgauti įvairias formas, bet jos esmė išlieka ta pati – liudyti, jog Lietuva yra ten, kur jos žmonės.
Autorius: Georgijus Neverovskis
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
