Naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ R. Žiliukaitė teigė, kad dvi Lietuvos – tik dvi ryškiausiai išsiskiriančios nuomonės, kurių didžiausias konflikas išryškės rinkimų ciklo metu.
Ką matome iš apklausų? Ar Lietuvoje yra mažiausiai bent dvi stovyklos ir žmonės mąsto skirtingai?
Tas pasakojimas ir naratyvas apie „dvi Lietuvas“ yra senas, jis atsirado ne šiomis dienomis, ne nuo Sausio 13 dienos ir ne nuo gegužės. Viena vertus, reikėtų žiūrėti į struktūrinius skirtumus ir kaip jie yra susiję su tam tikromis skirtingomis žmonių kultūrinėmis nuostatomis, tam tikromis skirtingomis politinėmis nuostatomis.
Tai, kas atsiskleidė vykstant visiems protestams nuo 2021 metų gegužės mėnesio, yra skirtis tarp Vilniaus miesto ir iš dalies kitų dviejų didmiesčių – Kauno ir Klaipėdos, ir regionų. Kai kalbame apie tai, kiek yra palaikomos protesto akcijos, kurios buvo organizuotos Lietuvos šeimų sąjūdžio, tai mes labai matome tą didelę skirtį.
Mes turime daug mažiau palaikymo Vilniuje, iš vilniečių, kurie yra dabartinės valdančios daugumos rinkėjai, ir tarp regionų, kurie remia tas politines jėgas, kurios siekė atstovauti regioninius interesus, bet politologai daug metų pabrėžia, kad tikrosios kairės ir kairiosios politikos Lietuvoje mes neturėjome.
Kairieji atėję taip pat įgyvendinto neoliberalias reformas. Praėjusi S. Skvernelio vyriausybė yra labai puikus pavyzdys, kai ateini su programa ir teigi, kad įgyvendinsi ir rūpinsiesi regionų žmonėmis, tačiau politikos kryptis išsilaiko lygiai tokia pati kaip ir dešinųjų vyriausybės.
Ar iš tiesų palaikančiųjų Šeimų sąjūdžio veiklą yra tik saujelė? Gal aktyvių yra mažiau, bet pasyvių daugiau?
Pavienės apklausos yra atliekamos ir tie duomenys rodo, kad žmonių, kurie palaiko tuos protestus, dalis Lietuvoje nėra tokia maža, tai nėra tik saujelė. Palaikančių yra daugiau.
<...> Šiuo metu vaizdas yra toks, kad problemą, tikrąją ta žodžio prasme, mėginama nukalbėti ją paneigiant, sakant, kad tai yra tik saujelė, kad jie tuoj išsikvėps. Pavyzdžiui, galimybių pasas panaikintas ir priežasčių jau kažką tai daryti nebėra, tai reikia pamiršti šią problemą ir čia nėra nieko ypatingo.
Žinoma, nereikėtų pūsti, dramatizuoti ir kelti moralinės panikos, bet į tokius klausimus turi atsakyti socialiniai mokslai. Tam yra mokslai, o ne nuomonės ir įspūdžiai.
Kokie žmonės priešinasi vienos lyties porų santykiams ar partnerystei?
Lietuvos visuomenės vertybinės nuostatos yra santykinai konservatyvios ir tuo mes esame panašūs į kitas Rytų ir Vidurio Europos šalis.
Per nepriklausomybės laikotarpį tai, ką mes matėme asmeninės moralės srityje, tai, kas susiję su šeimyniniais ryšiais, tikrai vyko tie liberalizacijos ir individualizacijos procesai. Jie vyksta, bet jie yra susiję su tam tikromis kategorijomis – tai didmiesčių gyventojai, labiau išsimokslinę gyventojai.
Žmogus, kuris yra labiau išsimokslinęs ir žino situaciją su smurtu Lietuvoje prieš moteris, taip pat aš, neturiu argumentų, kodėl Stambulo konvencijos ratifikavimas yra blogai. Turint omenyje problemos mastą, kuris Lietuvoje vis dar didelis.
Tai vėlgi susiję su socialinės, ekonominės raidos rodikliais. Dalis mūsų visuomenės gyvena santykiniame nepritekliuje, tokiose socialinėse aplinkose, kurios yra palankios socialiniams deorganizaciniams dalykams.
Mes galime skirstyti Lietuvą į dvi dalis, ar jų yra daugiau?
Yra tikrai daugiau Lietuvų ir jos pjūvių. Kai kalbame ir naudojame dviejų Lietuvų metaforą, tai pabrėžiama ryškiausia skirtis, didžiausias konfliktas, kurį mes pamatysime su rinkimų ciklu.
Visą pokalbį išgirskite reportaže, esančiame straipsnio pradžioje.
