Niekas, išskyrus Tailando karalių, negali prisiartinti prie Smaragdinio Budos. Tris kartus per metus karalius atlieka Budos rūbų keitimo ritualą. Visi kiti „mirtingieji“ gali tik stebėti ceremoniją. Ritualas vyksta įspūdingoje Wat Phra Kaew šventykloje, kurią karalius Rama I specialiai pastatė skulptūrai saugoti.
Šio, vos kūdikio ūgį siekiančio, žalios spalvos Budos istorija yra tikrų tikriausia odisėja. Jo tiksli kilmė tiesiog ištirpsta daugybės legendų rūke. Žmonės pasakoja, kad ji galėjo atkeliauti iš Pietų Indijos ar Šri Lankos.
Kita istorija yra ta, kad 1434 metais, po to kai žaibas trenkė į Chiang Rai šventyklą, esančią šalies šiaurėje, vienuoliai ant žemės rado statulą iš tinko, kurią nunešė abatui. Jis, apžiūrėjęs statulą pastebėjo, kad ši, po nuskilusia nosimi turi žalią dėmę.
Nutrupinęs tinką abatas pamatė, kad tai žalio akmens skulptūra, greičiausiai iš jaspio ar nefrito, kurią, aplipdęs tinku, kažkas mėgino paslėpti. Nieko įspūdingo čia nėra, nes anuomet, užkariavę savo priešų teritorijas, budistų karaliai buvo įpratę vogti jų priešams priklausiusias statulas ir relikvijas.
Dieviškas ženklas
Chiang Majaus karalius net tris kartus bandė nugabenti statulą į sostinę, tačiau dramblys, gabenęs statulą nueidavo keliu vedančiu į Lampang. Tai monarchui pasirodė dievybės ženklas, reiškiantis, jog Buda turi pasilikti ten, taigi čia buvo pastatyta šventykla, kurioje statula stovėjo 32 metus.
Kitas karalius daug negalvodamas perkėlė statulą į Chiang Majų, tačiau čia ši istorija dar nesibaigia. Kai galinga Bagan kariuomenė užėmė miestą, politikų ir kariškių iniciatyva, skulptūra buvo perkelta į Luang Prabang, prie Mekongo upės žiočių.
Vėliau, bėgdamas iš miesto, Laoso karalius statulą pasiėmė su savimi į naująją Vientiane sostinę. 1778, po 214 metų, ją vėl pasiėmė generolas Chakrim kuris tapo Tailando karaliumi Rama I ir pradėjo Chakri valdymo dinastiją. Akivaizdu, kad išvaduotas Smaragdinis Buda jam atsimokėjo su kaupu už sugrąžinimą į Bankoką.
Rama I užtruko neilgai, kol karalystės sostine padarė Bankoką. Viename upės Chao Praya krantų jis liepė pastatyti didžiulius rūmus ir įspūdingai gražią, Wat Phra Kaew šventyklą. Čia ir buvo įkurdintas Smaragdinis Buda - Tailando žmonių sergėtojas ir tautos simbolis.
Nuo ryto iki vakaro, visais metų laikais, turistų ir besimeldžiančių srautas, lankančių Wat Phra Kaew yra neišsenkantis. Atskirti turistus nuo maldininkų tikrai nėra sunku. Budos garbintojai, abejingi visam likusiam pasauliui, atsargiai atsisėda ant žemės, priglaudžia rankas prie veido ir tyliai meldžiasi. Smalsūs turistai, pagauti minios instinkto suakmenėję atidžiai stebi statulą, tuo tarpu tylus ir visiems abejingas, mažasis Buda amžinai medituoja savo auksiniame soste, kurio nepasiekia nei turistų nei maldininkų rankos.
Legendos pasakoja, kad atsako jis tik tiems, kurie jį kalbina tyloje - “Kas man atveria savo širdį bus apdovanotas ramybe". Yra viena indų patarlė kuri sako, kad susitikęs su žyniu, vagis susidomės tik jo kišene. Ši patarlė galėtų tikti ir turistams, kurie atvyksta prie Budos tik nusifotografuoti, tačiau menkai domisi šios tautos kultūra ir tikėjimu.
Budos rengimo ceremonijos
Tikrai įsimenančios yra tris kartus per metus vykstančios ceremonijos, kai atėjus vasarai, žiemai ar lietaus sezonui, karalius keičia Budos rūbus. Tai visų laukiamos šventės, pritraukiančios pasišventusius budistų vienuolius. Jie spalvingomis bet organizuotomis grupelėmis, dainomis ir fanfaromis pripildo visą rūmų kompleksą gyvybės.
Tik nedaugelis patenka prie Wat Phra Kaew šventyklos esančios rūmų viduje, kur visus laiminguosius, šventintu vandeniu pašventina pats karalius. iki šiol ši privilegija buvo prieinama tik princams.
Vasarą statula švyti pasidabinusi karūna ir brangiais papuošalais. Atėjus žiemai, karalius ją apvelka auksiniu šaliu, o lietaus sezono metu didžiule tunika ir galvos apdangalu. Tai vienintelės akimirkos, kai žmogus gali prisiartinti ir paliesti Budą, visą likusį laiką nieko netrukdomas ir nepasiekiamas jis sėdi savo auksiniame soste, čia jį saugo šalia stovinčios statulos.
Medicinos globėjas
Visi atsidavę ir besimeldžiantys budai žmonės, jo rengimo dieną tampa tikrais ceremonijos entuziastais, persirengę įvairiaspalviais rūbais jie suplūsta į gatves norėdami prisidėti prie spektaklio, repetuoja šokių žingsnius, ritmą, dainas, o ceremonijos metu susijaudinę stebi visą jos eigą.
Prie pat įėjimo į šventyklą, lankytojai su nuostaba atranda keistą ir siurealistinį skulptūrų derinį. Pačiame priekyje, nukalta iš juodo akmens stovi nediduko vienuolio skulptūra. Tai medicinos globėjas, kuriam tikintieji dega smilkalus, neša gėles ir vaisius, kad šis apsaugotų nuo ligų jų artimuosius.
Magija, prietarai ir tikėjimas susilieja beveik visose religijose ir tuo patikėti priverčia tiek gyventojus tiek jų valdovus. Chakri dinastija, Tailandą valdanti nuo 19 amžiaus tiki, kad tą dieną, kai Smaragdinis Buda išnyks iš Bankoko, jų valdžiai ir dinastijai ateis galas, todėl nenuostabu, kad minėtieji Chakri valdovai taip rūpinasi Smaragdine Budos skulptūra.
