Taigi, savo šeimoje pasirinkome tokį kelią – aš auginau vaikus, rūpinausi jų gerove, vežiojau į darželius, vakare – būrelius.
Namuose visada laukdavo garuojanti vakarienė ir daug meilės visai šeimai. Aš nesiekiau karjeros, nes turėjau vyrą, kuris maksimaliai mumis rūpinosi.
Jis man nupirko didelį ir patogų automobilį, su kuriuo galėčiau vežioti vaikus, turėjome didelį namą. Kelionės po Europą, šiltus kraštus – aš negalvojau, kiek kainuoja tokie dalykai, tiesiog mėgavausi tuo, ką turime.
Ir štai atėjo ta diena, kai mano vyras pareiškė, kad su manimi gyventi jis tiesiog nebenori. Daug nevyniodamas jis paaiškino norįs gyventi atskirai, toliau rūpinsis vaikais, tačiau mums – ne pakeliui.
Negaliu pasakyti, kad žinia buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus – anaiptol, aš jaučiau, kad jis eina link to, tolsta nuo mūsų ir ypač manęs.
Likau barakuda
Bet vienu dalyku aš negalėjau patikėti ir negaliu patikėti iki šiol – po skyrybų aš buvau išvadinta, išlinksniuota kaip barakuda. Kaip barakuda, kuri patogiai gyveno už vyro pinigus ir neturėjo nei kiek savų.
Taip, neturėjau, gyvenau išlaikoma vyro, bet aš stengiausi dėl šeimos ir vaikų. Bet štai lazda apsisuko ir įvyko tai, ką sunku suvokti protu.
Tai kai dabar žiūriu į Viktoriją Siegel ir matau, kiek ji dirba, stengiasi, pluša, man yra vienintelė galvoje mintis – bravo! Nuostabu, kad moteris šitaip stengiasi rūpintis verslu ir savo finansais, nes nieko nėra gyvenime svarbiau už galimybę būti nepriklausomai nuo vyro ir aplinkos.
Pasidalinau šia istorija tam, kad ir jūs atsimerktumėte – patikėkite, kartais gyvenime viskas apsisuka taip, kad net pats nesuvoki, kokioje karuselėje gyveni ir kur viskas pakryps toliau.
Autorius: skaitytoja Eglė
