Jau pats žodis "Sibiras" daugeliui asocijuojasi su neįžengiama taiga, atšiauriu klimatu, drumzlinomis kalnų upėmis, pataisos darbų kolonijomis, sniegynais ir amžinu įšalu.
Vieno populiariausių Amerikos laikraščių "The Washington Post" žurnalistai Robertas Kaizeris ir Liusjenas Perkinsas panūdo pakeliauti ir savo akimis įsitikinti, koks gi tas Sibiras yra iš tikrųjų. Keliaudami traukiniais, lėktuvais, automobiliais, apsistodami geruose viešbučiuose, maitindamiesi prabangiuose restoranuose, žurnalistai Sibire praleido visą mėnesį. Aplankė didžiuosius miestus ir mažus, atokius kaimelius, bendravo su vietiniais gyventojais, fotografavo ir kone kasdien internetu siuntė į Vašingtoną straipsnius ir fotomedžiagą, atsakinėjo į amerikiečių, besidominčių gyvenimu Sibire, laiškus. "The Washington Post" kasdien spausdino rubriką "Sibiro dienoraštis".
Pradėję savo kelionę Čitoje, L. Perkinsas ir R. Kaizeris apsilankė Irkutske, Ulan-Udėje, Krasnojarske, Norilske, Novosibirske, Surgute, prie Baikalo ežero. Keliautojams amerikiečiai skaitytojai dažnai užduodavo klausimą, ar jie galėtų keliais žodžiais apibūdinti, koks Sibiras yra iš tikrųjų?
Atsakymas būdavo paprastas: "Sibiras - tai šalis, kurią trumpai apibūdinti neįmanoma". Ir vis dėlto šiokias tokias išvadas jie galėjo pateikti: "Čita, kurioje mes pradėjome savo kelionę, skendi depresijoje. Kaip ir daugelis kaimų visame Sibire. Irkutske ir Ulan-Udėje gyvenimas kur kas geresnis nei prieš keletą metų, bet ten vis dar jaučiama įtampa. Krasnojarskas ir Novosibirskas klesti. Tačiau tas klestėjimas toks netolygus. Bulvarai ir alėjos gali čia pat, už menkiausio posūkio, virsti tiesiog duobėtu, išraustu akligatviu, daugelio senų gyvenamųjų namų būklė tiesiog siaubinga. Daugelis įstaigų, biurų, parduotuvių susispietę miesto centre, kuris tamsiu paros metu švyti nuo reklaminių iškabų. Čia pat švarūs, nedideli, bet pilni prekių supermarketai, pasaulyje garsūs "Benetton", "Hugo Boss" bei kitokie prekybos salonai".
Neįmanoma papasakoti viską, ką pamatė, sužinojo ir patyrė amerikiečių žurnalistai, visą šių metų rugpjūtį keliavę po Sibirą. Skaitytojams pateikiami tik trumpi jų kelionės įspūdžiai.
Irkutskas: "Epidemijos vaikai"
"Įspūdžiai iš Irkutsko" buvo kone pats liūdniausias "Sibiro dienoraščio" straipsnis. Prieš atvykstant į Irkutską L. Perkinsas ir R. Kaizeris gavo Raudonojo Kryžiaus skyriaus Vašingtone laišką, kuriame buvo prašoma aplankyti šios pasaulinės organizacijos Irkutsko filialą ir pasidomėti, kaip gydytojai, amerikiečių padedami, kovoja su AIDS. Tai, ką žurnalistai išvydo, R. Kaizeriui paliko slogų įspūdį.
"1998 metais Irkutske buvo užregistruoti 26 ŽIV infekuotieji. Visi jie buvo narkomanai. Šiais metais Irkutske ŽIV infekuotųjų jau 10 406. Niekas čia nebuvo pasiruošęs tokiai epidemijai. Gydytoja Aleksandra Denjak apie tai, ko gero, žino geriausiai nei kas kitas šiame sename milijoniniame mieste. Kai prieš dvejus metus ŽIV infekuoti kūdikiai pasirodė jos skyriuje, visi buvo ištikti šoko. Tik viena A. Denjak buvo pasiryžusi dirbti su AIDS užkrėstais kūdikiais - nė vienas gydytojas ar medicinos sesuo nenorėjo imti ant rankų apkrėstų kūdikių. Gimdymo namų personalo darbuotojus ištiko panika. Kūdikius, net tuos, kurie buvo gimę vos prieš kelias valandas, siuntė į A. Denjak skyrių. Motinos paprastai atsisakydavo tokių vaikų, o vienas net buvo išmestas į šiukšlių konteinerį". Amerikiečių žurnalistų nuomone, sveikatos apsaugos sistema ne tik Irkutske, bet ir visoje Rusijoje aiškiai nepasiruošusi tokiai epidemijai - "nėra pinigų". Kol kas gelbsti parama iš šalies. Katalikų Bažnyčia ir Amerikos Raudonasis Kryžius padeda Irkutsko medikams siųsdami humanitarinę pagalbą. O pravoslavų bažnyčia nedaro nieko: "Šie vaikai gimę nuodėmėje. Mes negalime jiems padėti".
Kai šis straipsnis pasiekė Amerikos skaitytojus, R. Kaizeris ir L. Perkinsas gavo daugybę savo tėvynainių laiškų, kuriuose šie klausė, ar galima būtų pervesti lėšų ar kaip kitaip padėti šiems vaikams. Deja, Rusijos vyriausybė draudžia tokioms įstaigoms kaip ligoninės ar vaikų namai priimti pinigus iš užsienio. "Pagalbą galima teikti tik per pripažintas organizacijas, tokias kaip Raudonasis Kryžius".
Krasnojarskas. Klestintis miestas
L. Perkinsas: "Aš buvau įsitikinęs, kad Krasnojarskas bus pati liūdniausia mūsų sustojimo vieta. Esu čia buvęs 1996 metais Rusijos prezidento rinkiminės kampanijos metu. Miestas - tylus ir niūrus, viešbutis - tamsus ir atsiduodantis pelėsiais. Į susitikimą su tuometiniu kandidatu į prezidentus G. Ziuganovu prie Lenino paminklo susirinko minia senukų ir senučių, nešinų raudonomis vėliavomis. Krasnojarskas, kurį išvydau dabar, - tai naujas miestas su naujomis nuotaikomis ir idėjomis. Miestas pilnas žmonių, vakarais didžiąją miesto aikštę, paverstą didžiule lauko kavine, užtvindo šeimos, jaunimas, studentija. Visur skamba muzika. Atrodo, kad kiekvienas čia puikiai leidžia laiką. Visa tai panėši į Italiją nei į Rusiją ir labai toli nuo blausaus ir niūraus sovietmečio epochos gatvių gyvenimo. Didžioji miesto dalis perplanuota ir restauruota. Žmonės atrodo laimingi ir optimistiškai nusiteikę. Jie netgi šypsosi".
R. Kaizeris: "Laisva Krasnojarsko atmosfera - tai neįprastų vietinių politinių sąlygų atgarsis. Krasnojarsko krašto gubernatorius - generolas Lebedis, to laikotarpio tautos didvyris, padėjęs nutraukti pirmąjį Čečėnijos karą ir nusprendęs tapti šio krašto gubernatoriumi tikėdamasis, jog tai bus jam tarsi atramos taškas kovoje dėl prezidento posto.
Stambiausi ekonominiai donorai - didžiausia šiame krašte aliuminio gamykla ir stambiausia pasaulyje nikelio, vario ir platinos grupės metalų gamykla Norilske - priklauso Maskvos oligarchams, kurie didžiąją pelno dalį perveda į užsienio bankų sąskaitas.
Krasnojarske, kaip ir kituose Sibiro miestuose, yra daugybė problemų: skylėtas biudžetas, gausybė nuostolingų, bet užsidaryti nenorinčių įmonių, kylantis narkomanijos ir nusikalstamumo lygis. Tačiau čia viskas atrodo geriau nei kituose mūsų aplankytuose miestuose: geri keliai, išgražintas miesto veidas ir... fontanai. Europos ir Šiaurės Amerikos miestų architektai buvo sužavėti Piotro Pimaškovo, Krasnojarsko mero, pasiekimais. Turėdamas silpnybę fontanams, jų mieste įrengė net 101, tuo į gatves, bent jau trumpam vasaros sezonui, išviliodamas miestelėnus".
Norilskas: "Senovinis išdidus miestas"
Norilskas sužavėjo amerikiečių žurnalistus. Miestas, kur vasarą saulė nenusileidžia už horizonto, o žiemą nepakyla iš už jo; miestas, skendintis gamyklų, fabrikų dūmuose ir smoge ir tuo pat metu - entuziazmo kupinas miestas, išdidus ir kiek bauginantis savo istorija. Amerikiečiai, išgirdę miesto statybos istoriją (o pastatytas jis sovietiniuose lageriuose kalėjusiųjų rankomis) pavadino Norilską "miestu, pastatytu ant kaulų".
Novosibirskas: "Spindesys ir skurdas"
Novosibirskas R. Kaizeriui ir L. Perkinsui pasirodė kone Krasnojarsko brolis dvynys. Toks pat verdantis gyvenimas, visur jaučiama naujosios Rusijos dvasia, tos pačios problemos.
"Kai keliavau po Sibirą prieš 30 metų, - rašė R. Kaizeris, - automobiliai buvo retenybė. Dabar jų - daugybė. Beveik pusantro milijono gyventojų turintį miestą kamuojamas rimtas oro užterštumas, automobilių kamščiai. Labiausiai "The Washington Post" korespondentui Novosibirske įsiminė du susitikimai: su kompiuterių firmos "Plesk Inc". darbuotojais, dirbančiais internetu beveik vien tik Amerikos korporacijoms, ir su Novosibirsko verslininku Sergejumi Borodinu, kuris sėkmingai "prasuko" savo prekybinį ženklą ir dabar sėkmingai konkuruoja Rusijos rinkoje su tokiais pripažintais sporto industrijos gigantais kaip "Adidas", "Nike" ir "Puma". Pasak R. Kaizerio, būtent tokie žmonės teikia vilties, kad Rusijos laukia geresnė ateitis. "Rusijai prireiks dar 10 metų, kol gyvenimas iš tikrųjų taps geresnis. Kai tik išsivaduosime iš senosios gvardijos, valdančios mūsų šalį, ir valdžią perims mūsų karta, tada pamatysime progresą", - L. Parkinsui sakė vienas iš muzikantų, roko festivalio "Gyvasis vanduo", kasmet vykstančio Altajuje, dalyvis. Beje, kūrybinis bei kultūrinis gyvenimas Sibire taip pat sulaukė amerikiečių dėmesio. Dailė, kinas, muzika neliko pamiršti atgimusiuose, atsinaujinusiuose Sibiro miestuose.
"Sibiro siurprizai"
L. Perkinsas: "Tai ne tas Sibiras, kokį aš mačiau 1993 ir 1996 metais. Tai nauja era, ir, galima sakyti, nauja šalis".
R. Kaizeris: "Net patys maskviečiai gerai nežino, kaip gera šiandien Krasnojarske ar Novosibirske. Dabar Rusija - tūkstančio įvairiausių realybių - nuo siaubingo skurdo iki svaiginančio spindesio - šalis".
L. Perkinsas: "Tačiau Sibiras - ne kiekvienam. Tai atšiauri šalis. Čia nėra daugelio patogumų, įprastų vakariečiams. Čia sunku gyventi, kol neišmoksti laisvai kalbėti rusiškai. Pagrindiniai moteriškosios mados "atributai" - 5 colių kulniukai ir "rėkiantys" lūpų dažai. Moterys ir merginos nuo 13 iki beveik 50 metų segi supertrumpus sijonėlius ir vos krūtinę dengiančias, giliomis iškirptėmis glaustinukes. Tai - šios vasaros mados klyksmas. Tačiau mada - ne tas pat, kas grožis. Kaip sakė vienas mano draugas, "labiausiai saugoma Rusijos paslaptis - kad čia gyvena gražiausios pasaulyje moterys".
R. Kaizeris, atsakydamas į vienos amerikietės klausimą, ar saugu Sibire keliauti moteriai vienai, rašė: "Jei norite keliauti viena, galiu jums pasakyti dvi naujienas. Vieną gerą, kitą kiek liūdnesnę. Gera naujiena ta, kad traukiniais keliauja labai daug moterų, o rusų moterys viena kitai labai draugiškos ir pasiruošusios visada pagelbėti. Liūdnesnė naujiena - rusų moterys draugiškos viena kitai tik todėl, kad rusai vyrai per daug geria. Daugeliui vyrų labiausiai patinka visą dieną sėdėti prie taurelės ir užkandos".
L. Perkinsas: "Vyrai čia nediskutuoja apie gerą vyną. Jie geria degtinę. Jie maukia degtinę. Tačiau reikia pabrėžti, jog net ir šis įsisenėjęs paprotys pamažu užleidžia vietą naujoms tradicijoms. Daugeliu atvejų alus pakeičia stipriuosius gėrimus, tačiau įprotis gerti daug išlikęs. Tai daug gerianti šalis. Bet tuo pat metu tai ir nuoširdi šalis. Jei jūs patinkate žmonėms, jie jus myli".
R. Kaizeris: "Dar vienu siurprizu mums tapo amerikietiškumo apraiškos Sibire, išreikštos skirtingais būdais, bet neskelbiančios amerikietiškųjų pavadinimų. Tai ir "Mc Donalds" bei viešbutis "Panama City" Čitoje, ir autofirma "Atlantic Motors" Krasnojarske. Novosibirske amerikietis iš Minesotos valstijos atidaręs restoranų ir kavinių tinklą "New York Pizza" pavadinimu".
Amerikiečių žurnalistams didžiulį įspūdį padarė ir audringas palydovinio ryšio Sibire vystymasis, ir bankomatai, įrengti kiekviename mieste, ir, aišku, interneto paplitimas. R. Kaizeriui ir L. Perkinsui, po kelionės sugrįžus į Vašingtoną, buvo užduotas klausimas: "Ar rusai bijo karo?"
R. Kaizeris: "Nė vienas rusas, su kuriuo teko bendrauti, neparodė nė menkiausio nerimo dėl galimo karo su JAV. Matyt, jie suprato, kad negali būti konkurentai JAV bet kurioje reikšmingesnėje sferoje. Jaučiamas nerimas dėl Kinijos, bet nėra didelės baimės dėl konflikto netolimoje ateityje".
"Dabar, perskaitęs jūsų kelionių įspūdžius ir pastabas, - rašė vienas "The Washington Post" skaitytojų, - aš supratau, kad viskas, ką žinojau apie Sibirą iš knygų ir vadovėlių, beviltiškai pasenę. Supratau, kad šiandien Sibiras - tai nauja era, nauja šalis".
