Kelias į Silvijos Drebickaitės ir Stanislovo Giedraičio namus Jeruzalėje po stora sniego danga, bet gatvelės primena vasarą: Braškių, Žemuogių, Aviečių... Geltonų plytų statinys jau kieme pasitinka tvoros ir grindinio mozaika, medžio skulptūromis, languose blyksinčiais vitražais. Skulptoriaus ir monumentalistės būstas.
Audronė JABLONSKIENĖ
Su Silvija susipažinome Bikuškio plenere praėjusią vasarą. Įspūdinga, visada besišypsanti blondinė. Aštrialiežuvė. Vyrai ją imdavosi į žvejybą. Jie įsikibę meškeres, ji – irklus. Vietiniai žvejai stebėjosi: ir vėl bobą prie irklų pasodino!
Kai plenerui baigiantis užsukau į jos ankštą kambarėlį antrame aukšte, apakino spalvų švytėjimas: vaiskiai žydrame ežere, įrėmintos smaragdinių lapų, suposi baltos, geltonos, skaisčiai rožinės vandens lelijos. Tikri Klodo Monė lelijų tvenkiniai! Tapyba švietė kaip vitražai. Tarp tų žiedų ir vandenų – arklio galva ant sienos - pasiruošimas istoriniam bataliniam paveikslui apie Žalgirį. Aplankykite mane namuose, sakė, pamatysite daugiau.
Tad šiandien ir dairomės po Silvijos dirbtuvę Jeruzalėje. Didelio formato paveikslas Don Kichoto tema. Porinis Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto portretas. Daugybė šiuolaikinių portretų. Ant molberto baigia džiūti švelnus paauglės mergaitės atvaizdas.
- Silvija, nežinojau, kad jūs dar ir talentinga portretistė.
- Tas man sekėsi dar mokykloje. Pasisodini bendraklasį, vienas du – kaip iš akies luptas. Institute net Veiverytė sakydavo: nesiseks monumentalistika – darysi portretus.
- Kas šita Ofelija ant molberto?
- Mano albumo rėmėjo dukra. Čia tokie natūriniai mainai: jis išleido albumą, aš jam - tris portretus už tai. Jau dvi dukteris nutapiau, nežinau, kas bus trečias.
- Žinojo, kad esate gabi portretistė?
- Buvo matęs pastele darytą Armoškos portretą, kurį jo gimtadieniui užsakė žmona. Patiko. Paprašė iš senų nuotraukų padaryti šeimos galeriją: tėvus, senelius, žmonos tėvus. Štai jie: penki paveikslai, septyni portretai...
- Mėgstate tapyti vandenį – bėgantį, krentantį, ramiai tyvuliuojantį...
- Nes vanduo ypatingas – jame tiek gyvybės, judesio, atšvaitų, mirgėjimo. Mėgstu jį ir vitraže, ir tapyboje. Gal kad esu Žuvis, gimusi kovo 11-ąją.
- Tai bent data! Ką veikėte tą dieną 1990-aisiais?
- Ką visada – tapiau. Apie Nepriklausomybės Akto paskelbimą išgirdau per radiją. Gerai, kad prie molberto sėdėjau...
- Kodėl stojote į monumentalistiką? Įprasta galvoti, kad tai vyrų sritis.
- Atvirai pasakius, draugas suagitavo. O ir pati pagalvojau: didesnė išlikimo galimybė. Freska, mozaika, vitražai – beveik amžina. Kaip ir architektūra.
- Namai griūva ne tik per žemės drebėjimus.
- Čia jūs pataikėt. Palangoje nugriovė pastatą su mano mozaika. Vilniuje naujasis „Bočių“ restorano savininkas pilkai uždažė visas mano freskas. O jų buvo ant kiekvienos sienos!
- Monumentalistams sovietmečiu darbo netrūko. Menus įtraukdavo į statybų sąmatas.
- Išties baigus studijas 1980 m. pasipylė užsakymai. Vilniui, Klaipėdai, Palangai, Druskininkams, Birštonui, net Vasario 16-osios gimnazijai Vokietijoje – visiems reikėjo mozaikų, freskų, vitražų. Kai taip gerai sekėsi, sugalvojome su vyru pasistatyti namą, kad nereikėtų gyventi per keturias vietas: butas, garažas, sodas, dirbtuvė – kaip anuomet gyveno dauguma dailininkų. Jokio kūrybos komforto – tik laiko švaistymas lakstant iš vietos į vietą. Bet vos paklojus pamatus mano šeimą ištiko tragedija: miške medis negyvai užgriuvo vyrą. Tai buvo 1990-aisiais. Likau viena su 10 ir 11 metų dukrelėmis. Atsirado daug patarėjų: parduoti tuos pamatus, viena vis tiek nepasistatysi. Juolab baisi infliacija. Bet ji kaip tik man ir padėjo. Kaip žmonės anuomet pirko paveikslus! Nespėji pakabinti – nupirkta! Tapiau išsijuosusi, samdžiau darbininkus ir namas augo.
- Jeruzalėje statėsi daug dailininkų – suprato užmiesčio privalumus.
- Išties, ramus, jaukus rajonas, čia pat Žalieji ežerai. Bet jau daugybė dailininkų namus išpardavė. Vietoj jų įsikūrė verslininkai. Tik mūsų kaimynai dar laikosi. Antanas Šnaras, Arvydas Kašauskas, Gediminas Žuklys. Per Naujuosius visi išbėgam į „Gedimino aikštę“ susidaužti šampano taurėmis.
- Tokia aplinka! Jums nėra didelio reikalo ir į plenerus važiuoti.
- Yra. Pakeiti aplinką, jokių buitinių rūpesčių, susitelki tik į kūrybą. Juolab kad vaikai jau užauginti, yra kam namus ir katiną Tutį palikti – vyras į tuos plenerus nesiveržia.
