Rusija mėgsta kalbėti apie savo armijos atgimimą, kuo netiki net eiliniai rusai. Avintys sportbačius ir vagiantys unitazai kareiviai sunkiai asocijuojasi su modernia ir gerai parengta kariuomene, jau nekalbant apie tai, kad jie siunčiami į mirtį nesant būtinybės.
Dabar kaip ir anksčiau.
1975 metais sovietų naikintuvo lakūnui Viktorui Belenko su Mig-25 perskridus į Vakarus, jį tardę amerikiečiai gavo ne tik naujausios slapiosios informacijos, bet ir prisiklausė lakūno skundų apie sovietinę sistemą. V.Belenko pasakojo, kad net tais laikais, kai Sovietų Sąjunga buvo savo galybės viršūnėje, valdžia neįstengė tinkamai pasirūpinti kareivių, jūreivių ir karo lakūnų poreikiais. Jie dažnai gyveno baisiomis sąlygomis, neturėdami galimybių nei pailsėti, nei papramogauti. Kariniame oro uoste aukštesniojo laipsnio karininkai vogdavo gryną spiritą, naudojamą „Mig“ vėsinimo sistemai ir sparnams nuo apledėjimo saugoti. Norėdami įrodyti, kad spiritas buvo sunaudotas lėktuvo priežiūrai, o ne „supiltas į vidų“ per eilinį girtuokliavimą, kariškiai į žurnalą įrašydavo, kad naikintuvai dalyvavo kariniame skrydyje, o kelios tonos lėktuvų degalų būdavo tiesiog išpilamos. „Ir po to nebuvo gėdijamasi pareikšti, kad nėra pinigų karininkų būstui ir klubui“, - piktinosi V.Belenko.
Bet labiausiai lakūną erzino kompartijos keliama neįgyvendinama užduotis: būti pasiruošus atremti amerikiečių karo lėktuvų antskrydžius mašinomis su seniai pasenusia lempine įranga.
Vėl grandioziniai pažadai
Šiuo metu, kai Kremlius skelbia esąs pasiryžęs atkurti buvusią Rusijos armijos galią ir aprūpinti ją naujausia technika, nejučia kyla klausimas, ar šie grandioziniai pažadai realūs.
Praėjusią liepą, kai buvo švenčiama Karo laivyno diena, admirolas Vladimiras Visockis paskelbė: Rusijos karo laivynas bus papildytas šešiais lėktuvnešiais bei atitinkamu kiekiu kreiserių, minininkų, tiekimo laivų, tralerių ir kt., būtinų visavertei lėktuvnešių eskadrai. Bet Rusija neturėjo ir neturi nė vienos karinės lėktuvnešių grupės, o jos laivų statyklos, kaip paaiškėjo, negali pertvarkyti seno sovietinio lėktuvnešio net tiek, kad jis tiktų Indijos karo laivynui. Statykla, kurioje sovietų laikais pastatytas vienintelis Rusijos lėktuvnešis, yra Nikolajevo mieste Ukrainoje. Rusijoje panašių pajėgumų įmonių net nėra.
Vėliau Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas pristatė plačią armijos modernizavimo programą ir pareiškė, kad gynybos išlaidos gerokai didinamos. Jis teigė, kad iki 2020 metų Rusija turės daug karo laivų, kombinuotą priešlėktuvinės ir priešraketinės gynybos sistemą, sudarytą iš kosmose ir žemėje bazuojamų elementų, o visa Rusijos sausumos kariuomenė bus „nuolatinėje parengtyje“.
Iš tiesų visa tai tik tuščias pūtimasis. Lėšų šiems pažadams įgyvendinti Rusija neturi. Nuo vasaros naftos kainos sumažėjo du kartus, Rusijos akcijų rinka byra, o užsienio kapitalas traukiasi iš šalies.
Karas Gruzijoje parodė tikrąją padėtį
Rugpjūtį į Gruziją įsiveržusios Rusijos kariuomenės veiksmai parodė, kokia apgailėtina jos padėtis. Kai kurie rusų kareiviai į mūšį stojo avėdami sportbačius, nes kariuomenei trūksta aulinių. Jie vogė viską, kas papuolė, ypač užgrobtuose Gruzijos karo objektuose: ekipiruotę, lovas, amerikietiškuosius visureigius „Hummer“, net klozetus. Viename trumpame mobiliuoju telefonu padarytame įraše rusų kareivis neatsistebi: „Jie turėjo viską: t-o-o-o-o-okias lovas, t-o-o-o-o-o-okias kareivines su plastikiniais langais!“ Kareivis atrodė visiškai suglumęs, tarsi Ali Baba patekęs į lobių pilną olą. Matyt, nuo V.Belenko pabėgimo gyvenimo sąlygos rusų armijoje ne itin pagerėjo.
Rusai įveikė gruzinų kariuomenę tik kiekybiškai, bet per oro mūšius „gerai gavo į kaulus“. Gruzijos priešlėktuvinė gynyba numušė 12 rusų lėktuvų, tarp jų ir bombonešį „TU-22M Backfire“. Konfliktui einant į pabaigą rusų lakūnams buvo siūlomos didelės premijos už skrydžius virš Gruzijos teritorijos, bet ne visi sutikdavo, nes nenorėjo rizikuoti.
“Tu-22M“ praradimas - aiškus įrodymas, kaip negaluoja Rusijos karo mašina. Oro pajėgose neatsirado pilotų, skraidžiusių pakankamai ilgai ir galėjusių vykdyti šią užduotį, todėl vadams teko priverstinai į karo tarnybą imti lakūnus instruktorius, bet ir iš jų tik du sugebėjo katapultuotis iš numušto lėktuvo. Rusijos oro pajėgų reputacijos nepagerino ir faktas, kad šis vidutinių nuotolių bombonešis, galintis gabenti atominį ginklą, buvo naudojamas žvalgybos tikslais.
Bet labiausiai apsijuokė Rusijos žvalgyba, kuri, kaip CŽV ir kitų šalių specialiosios tarnybos, dažnai vadovaujasi aksioma: „tik vogta informacija gali būti ko nors verta“.
Beveik visi Gruzijos priešlėktuvinės gynybos priemonių pirkimo ir radiolokacinių sistemų modernizavimo sutarčių duomenys buvo skelbiami ir leidiniuose rusų kalba, ir internete, ir kituose viešuose šaltiniuose, bet Rusijos karo žvalgyboje niekas į tai nekreipė dėmesio. Žuvus lakūnams buvęs rusų oro pajėgų generolas Anatolijus Kornukovas negailėjo piktų žodžių dabartinei šalies karinei vadovybei. Duodamas interviu Maskvos informacinei agentūrai „Interfax“ jis pareiškė: „Tu-22“ ekipažas buvo pasiųstas mirti, tikintis, kad Gruzijos priešlėktuvinė gynyba nesipriešins.“
Galia ir mirtys
Po kurio laiko Rusijos karo laivynas dalyvavo manevruose prie Venesuelos kartu su gero Maskvos draugo Hugo Chavezo karo pajėgomis. Tai buvo dar vienas mėginimas atgaivinti „karinę galią“. Tačiau šie manevrai buvo vienkartiniai, simboliniai, skirti paerzinti amerikiečius. Be to, tokiems manevrams reikia labai daug lėšų, o Rusijos valstybė negali patenkinti elementarių „uniformuotų žmonių“ poreikių.
Nepakankamas aprūpinimas, blogos gyvenimo sąlygos, nepritekliai ir nepakankamas karinis parengimas - tai priežastys, dėl kurių lapkričio pradžioje žuvo 20 rusų jūreivių; atominiame povandeniniame laive atsitiktinai įsijungė automatinė priešgaisrinė sistema, naudojanti freoną, o įgulai tiesiog neužteko kvėpavimo aparatų. Buvęs Juodosios jūros laivyno vadas Vladimiras Komojedovas RIA naujienų agentūrai pareiškė: „Žmonės žuvo dėl baisaus neprofesionalumo ir abejingumo.“ Tokia padėtis mažai ką stebina pačioje Rusijoje. Ten nesistebima tik vienu - kad rusų kareiviai ir dabar be jokios būtinybės siunčiami į mirtį.
Parengė Rima Krupenkaitė
