Kuba, 1958. Šešiolikmetė Eliza susipažįsta su Duardu ir nuo pat pirmos akimirkos, kai jiedu pradeda šokti rumbą Havanos senamiesčio bare, suvokia, kad jis – jos gyvenimo meilė.
Tačiau Duardas aktyviai remia Kastro idėjas ir prisideda prie jo kovos, o Eliza priversta išvažiuoti iš gimtinės ir pradėti naują gyvenimą tolimojoje Anglijoje. Čia ji pritampa, bet taip ir negali pamiršti Havanos karščio ir ausyse vis dar skambančios rumbos motyvų.
Anglija, 2012. Greisės santykiai su tėvu – sudėtingi, ji kaltina tėvą dėl to, kad taip anksti neteko mylimos motinos. O šiemet jai kaip niekada anksčiau reikia patikimo peties, į kurį galėtų atsiremti. Greisė kardinaliai pakeitė veiklą, negali apsispręsti, ar nori kūdikio, jaučia vyro spaudimą susilaukti atžalos, o blogiausia, kad pajunta įsimylėjusi artimiausią šeimos draugą Teo.
Jis –Kuboje gimęs magas. Tas amžinas meilės trikampis... Greisę slegia abejonės, ar dėl įsiplieskusios aistros verta statyti ant kortos ramią šeimos laimę.
Ir Elizai, ir Greisei tenka apsispręsti, ko jos abi trokšta iš gyvenimo. Ar užteks ryžto pasielgti drąsiai, nors sėkmingos baigties niekas negarantuoja?
Populiarių romanų autorė Rosanna Ley savo naujojoje knygoje pasakoja Kuboje ir Anglijoje vykstančią istoriją apie egzotišką ir skausmingą meilę, šeimų gyvenimo dramas ir esminius pasirinkimus.
Tv3.lt skaitytojams pateikiame ištrauką iš šios knygos.
Jie ėjo palei upelį; paplūdimys, kur sekmadieniais miestelėnai rinkdavosi pažaisti su kamuoliu, pasimaudyti, pabendrauti ar išgerti romo, šiuo metu buvo beveik tuščias.
Eliza prisiminė, kaip čia ateidavo jaunystėje, kai buvo įsimylėję; čia buvo vienintelė vieta, kur galėjo jaustis niekieno nestebimi. Elizai ūmai toptelėjo, kad draugaudami jie vis stengėsi lankytis ten, kur nebūtų pažinti. Turbūt iš dalies tai juos ir traukė vieną prie kito, ir stūmė.
Eliza laukė, kada jis paklaus jos apie Filipą. Bet jis nepaklausė. Netrukus jie paliko molą ir patraukė pro San Lazarą, ėjo siauromis senamiesčio gatvelėmis, dairydamiesi į varganus barus bei būstus, į naktinį klubą La Cueva. Jis sužadins skaudžius prisiminimus, bet Eliza nenorėjo, kad vakaras pasibaigtų.
Ji nė nepastebėjo, kaip atėjo į klubą. Įžengusi į vidų, Eliza iškart pateko į aplinką, kuri jai buvo pažįstama, kai pirmąsyk atėjo čia penkiolikos metų.
Sienos ir dabar buvo nudažytos juodai ir raudonai, grojo kažkokie muzikantai – gitaristas, vilkintis rusvą lininį kostiumą su gardenijos žiedu atlape, būgnininkai ir keletas perkusininkų.
Šokių aikštelė jau buvo pilnutėlė. Čia buvo karšta, triukšminga ir buvo justi emocinė įtampa. Ore tvyrojo dūmų, romo ir įkaitusių kūnų tvaikas.
Duardas prasibrovė pro žmones prie baro nusipirkti alaus ir jiems pavyko susirasti staliuką kampe. Norėdami ką nors pasakyti, turėjo pasilenkti vienas kitam prie ausies, kad išgirstų per triukšmą.
Bet daugiausia jie sėdėjo ir klausėsi muzikos, stebėjo šokančius, žiūrėjo vienas į kitą ir šypsojosi. Prisiminimai buvo tokie gajūs, kad net svaigino.
Kažkuriuo metu – Eliza net nepastebėjo – Duardas suėmė jos ranką ir nė neketino paleisti. O ji nesistengė jos ištraukti. Jai patiko jo prisilietimas, visada patiko. Filipas niekada neimdavo jos už rankos. Tik atkišdavo parankę, be žodžių kviesdamas įsikibti, ir ji nedvejodama tą padarydavo.
Gestas mielas ir senamadiškas, be to, ji ir pati kažin ar norėtų, kad Filipas laikytų jos ranką, nes jojo buvo išblyškusi, švelni ir truputį drėgna, kaip žmogaus, visą gyvenimą nė dienos nedirbusio jokio vyriško darbo. Duardo ranka buvo visai kitokia: o ar galėtų būti kitaip?
Sausa, tvirta ir surambėjusi; kaip žmogaus, dirbusio žemę, kovojusio už revoliuciją, gyvenusio kalnuose ir ištisomis valandomis krapštinėjančio automobilio variklį.
Jis ir pats buvo visai kitoks nei Filipas – vyras, už kurio ji greitai turės ištekėti. Jai sunku buvo suvokti tokį dviejų vyrų nesuderinamumą. Duardo ranka jai buvo sava ir puikiai pažįstama.
Vėliau, energingiems salsos garsams nutilus, šviesos prigeso ir trys muzikantai ėmė mušti kongo būgnelius. Elizai užėmė kvapą. Jie grojo rumbą.
O juk anksčiau ši dalis buvo atliekama su cajones – paprastomis medinėmis dėžėmis, pagalvojo ji.
Senais laikais rumba buvo šokama ir grojama paprastų žmonių, norinčių atgauti jėgas. Tie žmonės beveik nieko neturėjo, todėl vietoj būgnų pasiimdavo tai, kas pakliuvo po ranka: medinis stalčius, keletas šaukštų, stalo paviršius, tuščias butelis, pora medinių lazdelių, tiko net namo siena.
Atrodytų keista, bet Eliza iš patirties žinojo, kad tai normalu. Vaikystėje daugybę kartų yra girdėjusi grojant šiais improvizuotais muzikos instrumentais, jais galima buvo išgauti stulbinamą tembrų ir visokio aukščio garsų įvairovę, kiekvienas turėjo savo ypatingą ritminę paskirtį.
Eliza žiūrėjo, kaip muzikantai renkasi į scenos vidurį. Tradiciškai rumba atliekama tik mušamaisiais instrumentais, todėl gitaristas su gardenijos žiedu atlape išėjo atsipūsti.
Rumbos esmė – ritmas. Eliza ėmė belsti jį koja po stalu. Tai jai išėjo instinktyviai. Pasigirdo diana – vienas iš dainininkų pradėjo rypuoti nosiniu balsu, pasigavęs trečiojo būgnelio – quinto – ritmą. Įžanginė dalis – diana – tiesiog nieko nereiškiančių skiemenų kratinys, kurio prasmės net nebūtina stengtis suprasti.
Vis dėlto diana skambėjo užburiamai ir palengva ėmė smelktis Elizai į širdį. Netrukus prisidėjo perkusininkai – pasigirdo sausai aštrus guagua garsas, išgaunamas tuščiavidure bambukine lazdele, paskui marakų šiugždesys – išdžiovintų sėklų ritmas – vedė pagrindinį taktą, metalinės marugos garsai ant quinto būgnelio mušėjo riešų, skardus medinių lazdelių kaukšėjimas, susipinantis su guagua ritmu. Paskui pasigirdo melodija – vingri ir viliojanti.
Duardas, kaip ji ir nujautė, pakilo nuo kėdės. Ištiesė jai ranką. – Pašokam, Eliza?
Vos tik atsistojo ir atsisuko į Duardą, Eliza iškart leidosi užvaldoma muzikos. Leido ritmui pagauti ją ir nešti tolyn. Sulenkė kelius, atpalaidavo pečius ir žengė kelis pirmuosius šokio žingsnelius, virpėdama visu kūnu. Jie šoko greta, vienas šalia kito, iš pradžių nesiliesdami, ritmingai dėliodami kojas, siūbuodami klubais, kiekvienas savaip įsijausdamas į šokio ritmą ir melodiją, tyliai stebėdami vienas kitą.
Per pirmą priedainį prisidėjo dar du dainininkai, visų trijų balsai derėjo harmoningai, melodija vis kilo. Duardas ir vėl ištiesė ranką, rudą kaip žemė ir lygiai taip pat grublėtą. Eliza grakščiu linkiu ištiesė savąją.
Duardas kitą ranką uždėjo jai ant nugaros, truktelėjo prie savęs ir dabar prasidėjo tikrasis jų šokis.
Pagrindinis dainininkas leidosi improvizuoti; dainos žodžiai skambėjo Elizai ausyse lyg svaigus sapnas; šokio ritmas skverbėsi į visą kūną ir tapo jos dalimi, pulsuojančia iš vidaus. Elizai visą laiką atrodė, kad rumba sujungia visas Kuboje gyvuojančias kultūras. Štai čia ispaniškoji ir afrikietiškoji Kubos kultūros, susiliejusios rumbos ritmu, kūrė naują kultūrinę ir socialinę tapatybę.
Ji su Duardu nėra šokusi dvi dešimtis metų, bet jų kūnai puikiai pažinojo vienas kitą, ji jautė, kada ir kaip gręžtis, pasilenkti ar apsisukti. Jis lenkėsi prie jos ir atvirkščiai, traukė ją prie savęs ir stūmė tolyn. Jis kvietė, ji neklausė. Jis siūlė jai ranką, ji rėmėsi. Sustoja, padelsia; pakviečia, atliepia. Elizą darsyk užvaldė rumbos aistra; šokis išlaisvino sielą.
Duardo ranka nusileido jai ant juosmens ir Eliza pajuto jo pirštus spaudžiant nugaros kaulą. Paskui jo rankos pakilo jai ant pečių, delnas brūkštelėjo sprandu. Bandydamas ją sugauti sutrepsėjo vacunao žingsniu, tradiciniu judesiu ji sugriebė suknelės šonus ir smarkiai krestelėjo, lyg bandytų nusikratyti užplūdusios seksualinės energijos.
Lyg... Ritmas vis smarkėjo, krūtinėje darėsi vis karščiau, Duardo žvilgsnis patamsėjo, jų kūnai, šlapi nuo prakaito ir aistringo šokio, susiglaudė. Jis suko ją ratu, ji, regis, tuoj parkris, bet jis sugavo, apglėbė delnu jos galvą, pirštais glostydamas sprando linkį. Gaudydama orą Eliza žiūrėjo į jo juodas žvilgančias akis ir šokis baigėsi.
Jie sėdėjo bare ir iki paryčių gėrė alų ir Canchanchara. Šokėjų gretos gerokai praretėjo, į sceną grįžo gitaristas, jo atliekama muzika liejosi lėtai ir svajingai. Elizai galvoje tebeaidėjo harmoningi rumbos ritmai, kūną kaitino Duardo prisilietimas.
Ant grindų telkšojo balutės išlietų gėrimų, batų padai lipo prie išpilto romo ir šviežių vaisių sulčių. Šviesos prigesintos, salėje buvo trošku nuo dūmų, prie baro kiurksojo keletas įkaušusių vyrukų, pasistatę prieš save apytuštes taures. Tolimiausiuose La Cueva kampeliuose, kur buvo tamsiausia, nekreipdamos dėmesio į aplinkinius, glėbesčiavosi įsimylėjėlių poros.
Eliza taip pat jautė malonų aistringą jaudulį, sužadintą muzikos garsų, šokių ritmo, Duardo kūno. Jie vėl nuėjo šokti. Dabar jis laikė ją apkabinęs, priglaudęs prie savęs, jų kūnai susiliejo, tarp jų nebuvo nė menkiausio tarpelio, jie šoko tarsi viena esybė, gal net viena siela. Elizai atrodė, kad visi jos jutimai skęsta liepsnose.
Į sceną užlipo moteris. Juodukė, jos cinamono spalvos akys pagal išvaizdą atrodė per senos. Buvo apsivilkusi ilgą suknelę, žvilgančią sidabro žvyneliais, rankos blizgėjo lyg nušlifuotas dramblio kaulas, klubai siūbavo muzikos ritmu. Eliza iškart pažino muzikinę introdukciją. Melodija jai buvo pažįstama.
Noche de Ronda – daina apie mėnesieną ir sugrįžtančios moters laukiantį vyrą. Solistė pradėjo dainuoti lėtai, balsas skambėjo švelniai, iš sielos gelmių, tarsi dainuotų ne paskutiniams La Cueva svečiams, o sau pačiai. Sentimentalumo nebuvo justi, tik melodija sklido lengvai, sodriai, dainos žodžiai gulė Elizai į širdį.
Ji pažvelgė į Duardą ir suprato, apie ką jis galvoja. – Eime, – sukuždėjo jai į ausį. – Jau vėlu. Daugiau niekas nebedainuos.
Nebedainuos? Bet Eliza puikiai jį suprato. Nenoriai pakilo nuo kėdės šalia jo ir nuėjo pasiimti skraistės.
Išėjus į gatvę Duardas atsisuko į ją. Eliza pamanė, kad nori pabučiuoti – kaip galėtų nenorėti, Elizai atrodė, kad šokdami jie tiesiog intymiai suartėjo. Bet ne, jis nebučiavo, tik suėmė delnais jos veidą ir laikė, tarsi tai būtų jo vienintelis noras.
Akimis, rodės, lėtai rijo kiekvieną jos kūno ląstelę. Eliza uždėjo rankas jam ant pečių, delnais pajuto deginantį drėgną jo kūno karštį, tvinstantį per medvilninius marškinius po jos pirštais. – Tu turi būti mano, Eliza, – ištarė jis. – Por Dios... Aš noriu tave pamylėti. Te quiero .
Jai pakirto kojas. Jis jos geidžia. – Bet...
Jie neturėjo kur eiti. Galvoje sukosi tik viena mintis – jie neturi kur eiti. – Bet kas? – jis kilstelėjo jos smakrą. Neleido nusukti žvilgsnio nuo savo akių. – Taip, – atsakė ji. Nes ji irgi to norėjo. Apie savo gyvenimą Anglijoje dabar negalvojo. Šią akimirką jis jai nerūpėjo. Visos mintys dabar sukosi tik apie Havaną, Duardą ir rumbos viliones. – Bet kur? – Žinau vietelę. – Jis pasisuko, stvėrė jai už rankos. – Eime. Ten, kur aš dirbu. – Kur tu dirbi?
Į garažą? Po La Cueva aplinkos garažas nelabai viliojo. Jis patraukė pečiais ir tarė: – Kuba yra Kuba.
Eliza šyptelėjo. Kubiečiai visada taip sako. Jiems tai įprasta. Kuba yra Kuba. Taip, ir visada tokia liks. Neapibrėžta, truputį pamišusi, sunkiai įveikiama. Bet... Jie nuskubėjo siauromis gatvelėmis, kol galiausiai priėjo aptriušusią pašiūrę kieme.
Priešaušris. Tas ypatingas metas po vidurnakčio iki šeštos. Kuba yra Kuba. Tegu vieta ir nelabai tinkama, bet Eliza nė nesudvejojo. Su juo eitų nors į pasaulio kraštą. Jam patikėtų net savo gyvybę. Duardas surado kišenėje raktą ir atrakino pašiūrės duris. – Eikš.
Jis žengė į vidų, bet Eliza stabtelėjo palei duris. Tikrai. Garažas. O jo vidury, apkėtęs kiekvieną laisvą grindų colį, stovėjo amerikietiškas automobilis, tik tamsoje Eliza neįžiūrėjo nei spalvos, nei markės. – Kur? – paklausė jo. Gal jis kuoktelėjo? Turbūt. Bet tada ir ji kuoktelėjusi. Galėjo paimti ją ten, La Cuevoj, bešokant, ir ji nebūtų jam pasipriešinusi. Jis visada ją šitaip veikė, jau nuo pat pirmos akimirkos, kai anuomet sustojo priešais ją, ištiesė ranką ir pakvietė šokti.
Duardas atrakino automobilį ir linktelėjo galvą. Eliza prisiminė šį judesį iš gilios praeities. – Lipk, Eliza, – paragino. – Tai vienintelė vieta, kurią galiu pasiūlyti. Ir visai nebloga.
O Dieve. Bet ji tik nusijuokė ir įsiropštė ant užpakalinės sėdynės. Čia atsidavė tabaku ir sena oda, bet buvo nenusakomai patogu – daug patogiau nei lovoje, kurioje ji miegojo pas tetulę. – Aaa.
Eliza atsilošė ir kilstelėjo antakius, kai jis ėmė taisytis šalia jos. Eliza vėl pasijuto šešiolikos.
Duardas ją apkabino ir ėmė švelniai glostyti plaukus. – Besa mi, mi amor , – sukuždėjo. Ir ėmė ją bučiuoti. Švelniai glustelėjo lūpomis. Atsitraukė. Vėl prigludo. Paskui karščiau, daug stipriau. Tarsi šoktų rumbą. Jai buvo labai gera. Ir teisinga. Eliza apsivijo rankomis jam kaklą ir prisitraukė artyn.
Sunku net patikėti, bet jausmas apėmė toks, kaip kadaise jaunystėje. – Duardai, – tyliai ištarė ji. Eliza bučiavo jam kaklą, braukė pirštais per jo švelnius garbanotus plaukus, kvėpė į save jo karštą, drėgną kūno kvapą. Dabar ji tikrai jautėsi sugrįžusi namo.
