Žmogus – garvežys
„
Bugatti“ markės gelbėtoju laikomas Romano Artioli nėra eilinis verslininkas ar pasiturintis automobilių gerbėjas. Jis buvo tas žmogus, nuo kurio paprasti žmonės per vakarėlius bėgdavo tolyn. Ne dėl to, jog jis buvo bjaurus ar nemandagus. Romano Artioli visuomet trokšdavo kalbėti apie savo aistrą automobiliams, kuri žmogui, turinčiam kitokių pomėgių, visa tai atrodo nuobodu.
1932 metais Modenos priemiestyje esančioje ligoninėje gimęs Romano labai greitai pajautė regiono, kuriame gimė, dvasią. Modenoje ir jos apylinkėse veikė sunkiai suskaičiuojamų gamintojų ir sportinių bolidų gamintojų dirbtuvės. Tai yra vienas iš tų Italijos regionų, kuriame benzino ir tepalo kokteiliai liejosi laisvai, ir tai Romaną nepaprastai stipriai žavėjo.

Tik išmokęs skaityti ir supratęs, jog Italija nėra tik romantiškų, galvą apsukančių romanų šalis, Romano pradėjo ieškoti literatūros, kuri leistų jam suprasti kas per padaras yra automobilis, kokių gebėjimų reikia norint jį sukonstruoti, tačiau vietinėje bibliotekoje esančios informacijos jam neužteko. Baigęs vidurinę mokyklą ir įstojęs į universitetą, jis nusprendė pasirinkti inžinerijos ir technologijų studijas, kurios buvo glaudžiai susijusios su jam artima sritimi – automobiliais.
Užbaigęs kelerius metus trukusias studijas, Romano jau sekančią dieną pradėjo ieškoti būdų kaip galėtų savo žinias realizuoti praktikoje. Ką tik iškeptas inžinierius savomis jėgomis atidarė kuklias dirbtuves, kuriose jis iš pradžių remontavo karo nualintus automobilius. Turbūt nenustebsite išgirdę, jog kruopštumu pasižymėjęs Romano Artioli patraukė ne tik ribotą biudžetą turinčių vairuotojų dėmesį, bet ir tų, kurie vairuodavo ypatingai prabangią techniką. Būtent pastaruosius vairavę entuziastai Romaną pirmą kartą gyvenime supažindino su automobilių marke, dėl kurios jaunasis italas pametė galvą.

Susižavėjimas Ettore Bugatti inžineriniais kūriniais savo piką pasiekė 1947 metais, kai Romano Artioli išgirdo itin liūdną žinią – Prancūzijoje mirė „Bugatti“ įkūrėjas ir vedlys –
Ettore Bugatti. Išgirdęs šią nemalonią naujieną, Romano sau ir kolegoms prižadėjo, jog stengsis iš visų jėgų puoselėti žymaus inžinieriaus atminimą ir nuolatos ieškos skirtingų „Bugatti“ automobilių, kuriuos galėtų restauruoti.
Misija – išgelbėti „Bugatti“
Prabangių automobilių gamintojai anuomet buvo labai priklausomi nuo konkrečios šalies ekonomikos būklės. Nuolatos auganti ir klestelėjanti, pavyzdžiui, Prancūzijos, ekonomika leido tokiems gamintojams kaip „Bugatti“ plėstis ir tobulėti, tačiau kiekvienas nuosmukis tokių gamintojų banko sąskaitoje palikdavo didžiulę skylę, kuriai užlopyti reikėdavo laiko.
Romano Artioli puikiai suprasdamas, jog „Bugatti“ markės išgelbėjimo misija pareikalaus milžiniškų, tiesiog sunkiai suvokiamų finansinių lėšų, jis savo motyvaciją nukreipė plėtodamas savo verslo imperiją.

Nors ir mažais žingsniais, tačiau Romano Artioli per porą dešimtmečių tapo didžiausią „Ferrari“ atstovybių tinklą pasaulyje turinčiu žmogumi, o 1982 metais pradėtas „Suzuki“ automobilių importas į Italija tik dar labiau priartino Romano Artioli prie jo gyvenimo misijos – išgelbėti „Bugatti“.
Romano Artioli puikiai žinojo, jog reikalingų lėšų kiekis nereiškia, jog jis jau sekančią dieną galės pradėti gaminti automobilius. Iš pradžių jis turėjo įtikinti Prancūzijos vyriausybę, jog Romano Artioli nėra tik dar vienas pasipūtėlis, norintis tik pasipuikuoti prieš savo bičiulius. Derybos su Prancūzijos vyriausybe truko ištisus dvejus metus, kol galiausiai, 1987 metų spalį, Romano gavo leidimą įkurti „Bugatti Automobili S.p.A“.

Romano norėdamas įrodyti visiems kritikams, jog jo ketinimai prikelti „Bugatti“ markę yra rimčiausi, netrukus po bendrovės įkūrimo įsigijo didžiulį žemės plotą Modenos apylinkėse, kuris buvo skirtas naujutėlei,
avangardiškai atrodančiai „Bugatti“ gamyklai, bet tai buvo tik maža dalis reikšmingų naujienų. Romano Artioli sugebėjo prie „Bugatti“ inžinierių komandos prisijungti automobilių pasaulio įžymybes: Paolo Stanzani,
Nicola Materazzi ir
Marcello Gandini.
Sekantys mėnesiai tapo bemiegių naktų ir technologinio progreso laikotarpis. Romano Artioli inžinierių komandai įsakė sukurti automobilį, kuris atitiktų itin aukštus „Bugatti“ standartus. Jis turėjo būti greitas, jeigu ne greičiausias, prabangus, ištaigingas ir be abejonės – pažangus.

Romano laikydamasis visų „Bugatti“ tradicijų, naująjį modelį pristatė per 110-ąjį „Bugatti“ markės gimtadienį. Tai buvo futuristiškai atrodantis „EB110“ modelis, kurio vardas simbolizavo tris dalykus: „E“ – Ettore, „B“ – „Bugatti“ ir 110 – gimtadienio sukaktį.
Ko gero, nereikėtų stebėtis, jog automobilio debiuto metu žurnalistai bandė ieškoti įvairiausių priekabių, kurie sugadintų reikšmingą Romano Artioli pasiekimą, tačiau dienos eigoje visi likdavo priblokšti dėl dar neregėtos akceleracijos, kurią suteikdavo 12 cilindrų, 3,5 litro darbinio tūrio, 560 arklio galių išvystanti širdis.

Romano širdį džiuginę žurnalistų atsiliepimai, deja, nepadėjo gamintojui pagaminti norimą automobilių kiekį. Didžiausią kaltę vertėtų suversti ekonomikos nuosmukiui. Dešimto dešimtmečio pradžioje prasidėjusi ekonomikos krizė kaip reikiant apkarpė potencialių klientų išlaidas, kurios dažniausiai būdavo skiriamos egzotiškiems ir brangiems automobiliams. Tokiems kaip „Bugatti EB110“.
Romano Artioli suprasdamas situacijos rimtumą, sunkiai judančią „Bugatti“ automobilių gamybą bandė gelbėti pačiais įvairiausiais būdais. Vienas iš jų – 1993-aisiais metais jis iš „General Motors“ įsigijo sportiškų automobilių gamintoją „Lotus“ tikėdamasis, jog pigesnių mašinų gamintojas padės stabilizuoti finansinę padėtį. Vis dėlto, per labai trumpą laiko tarpą, Romano Artioli vadovaujama kompanija sugebėjo sukurti tik vieną reikšmingą modelį – „Lotus Elise“, kuris buvo pavadintas Romano Artioli anūkės garbei.

Tuo tarpu „Bugatti“ būstinėje situacija prastėjo ne dienomis, o valandomis. Nuo 1991 iki 1995 metų iš „Bugatti“ gamyklos išriedėjo vos 115 galingų „EB110“ modelių. Nors tuometinės gamyklos pajėgumai buvo gerokai didesni, tačiau ne vienerius metus nuostolingai veikusi įmonė 1995 metų rugsėjį priėjo liepto galą. Romano Artioli negalėdamas išlaikyti nuostolingai veikusios įmonės paskelbė bankrotą ir skaudančia širdimi bandė susikoncentruoti į „Lotus“, bet to neužteko.
Milžiniškus nuostolius patyręs Romano Artioli 1998-aisiais priėmė du labai skaudžius sprendimus. 1998 metais jis „Bugatti“ prekinį ženklą pardavė „Volkswagen“ grupei. Tais pačiais metais jis „Lotus“ pardavė Malaizijos koncernui – „Proton Group“ ir tokiu būdu pasitraukė iš automobilių industrijos arenos.
Ši skaudų sprendimą Romano priėmė norėdamas padengti nuostolius, kurie galėjo sugriauti itin tvirtus pamatus, kuriuos jis formavo daugelį dešimtmečių, o ir jis suprato, jog „Bugatti“ pateko į gerokai rimtesnį finansinį užnugarį turinčio koncerno rankas, kuris ant jau suformuotų „Bugatti“ pamatų pastatė automobilių gamintoją, dėl kurio gali didžiuotis ne tik Romano Artioli, bet ir pats Ettore Bugatti.

VIDEO

GALERIJA