REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Lietuvos rašytojų sąjungos (LRS) premijos laureatas rašytojas Alvydas Šlepikas sako nežinąs, ar šių metų premiją pelnęs jo romanas „Mano vardas – Marytė“ bus verčiamas į vokiečių kalbą, mat realiais įvykiais pagrįstame kūrinyje atskleidžiamas vienas iš tamsiųjų vokiečių istorijos puslapių – vadinamųjų „vilko vaikų“ („wolfskinder“) likimas.

Lietuvos rašytojų sąjungos (LRS) premijos laureatas rašytojas Alvydas Šlepikas sako nežinąs, ar šių metų premiją pelnęs jo romanas „Mano vardas – Marytė“ bus verčiamas į vokiečių kalbą, mat realiais įvykiais pagrįstame kūrinyje atskleidžiamas vienas iš tamsiųjų vokiečių istorijos puslapių – vadinamųjų „vilko vaikų“ („wolfskinder“) likimas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Rytprūsių vokietės siuntė vaikus anapus Nemuno, į Lietuvą, kad jie išgyventų. Vaikai sunkiai dirbo pas ūkininkus, elgetavo, o sunkiai pelnytą maistą nešė savo badaujančioms šeimoms, kartais net būdavo iškeičiami į bulvių maišą kaip darbo jėga.

REKLAMA

Vokietaitės Renatės, gavusios lietuvišką Marytės vardą, ir jos šeimos istorija atskleidžia daugelio pabėgėlių tragišką likimą ir baisius išgyvenimus, pokario metus Rytprūsiuose ir Lietuvoje.

A. Šlepiko romaną „Mano vardas – Marytė“ praėjusiais metais išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Romano herojės istorija pagrįsta realaus žmogaus patirtimi – „vilko vaiko“ tragediją išgyvenusios pedagogės Renatės Vikuckienės, visą gyvenimą dėsčiusios vokiečių kalbą Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje, likimu.

REKLAMA
REKLAMA

Premijuoto romano autorius abejoja, ar jo kūrinys prabils ir vokiečių kalba, nes rodyti vokietį kaip karo auką Vokietijoje nesą gero tono pavyzdys ir iki šiol laikoma tabu.

„Šiauliuose gyvenantis vertėjas šveicaras Markusas Roduneris teigė ketinąs išversti knygos ištrauką ir pasiūlyti Vokietijos leidykloms. Pats į nieką nesikreipiau. Kita vertus, nereikia manyti, jog Vokietijoje tokia knyga būtų ypač laukiama, stvarstoma. Vokiečiai iki dabar jaučia kaltę dėl nacių įsigalėjimo, karo baisybių, koncentracijos stovyklų, holokausto, genocido. Rodyti vokietį – karo auką – nelaikoma gero tono pavyzdžiu. Vokiečiai taip nepratę, nors per tą karą nukentėjo ir jie. O mano knygos tema balansuoja ties tam tikra riba. Gal vokiečiai ir norėtų apie tai kalbėti, bet iš esmės tai – tabu. Kai keliems puikų išsilavinimą turintiems vokiečiams prasitariau, kad rašau apie „wolfskinder“, jie ničnieko nežinojo apie tokius įvykius“, – „Lietuvos žinioms“ sakė A. Šlepikas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Pasak rašytojo, šie įvykiai glaudžiai susiję ir su flagmano „Wilhelmo Gustloffo“ tragedija, kai 10 tūkstančių karo pabėgėlių iš Gdynės (dabartinė Lenkija) plukdantį laivą torpedavo sovietai. „Nobelio literatūros premijos laureatas Giunteris Grasas (Gunter Grass) apie tai parašė romaną „Krabo žingsniu“ ir buvo siaubingai užsipultas. Moralinį autoritetą staiga apipylė srutų banga. Vaikai, kurie per visą karštą patraukė į Lietuvą, buvo tie, kurie nepateko arba nespėjo į „Wilhelmą Gustloffą“, - primena A. Šlepikas.

Lietuvos rašytojų sąjungos premija tradiciškai teikiama Trijų karalių dieną jau 22 metus iš eilės. Į šių metų laurus taip pat pretendavo Eugenijus Ališanka, Aidas Marčėnas, Vladas Braziūnas ir Gintaras Bleizgys.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų