REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

1950-ieji, Naujojo Orleano prancūzų kvartalas knibžda paslapčių, nusikaltėlių ir laisvo elgesio moterų. Septyniolikmetė Džozė Moren, plačiai žinoma kaip viešnamio prostitutės duktė, iš gyvenimo trokšta kur kas daugiau, nei gali pasiūlyti lengvo gyvenimo miestu pramintas Naujasis Orleanas. Mergina atkakliai siekia savo svajonės – studijuoti koledže, bet kelias į ją nėra lengvas. Būtent tokie istorija pasakojama lietuvių kilmės amerikietės rašytojos Rūtos Šepetys naujame romane „Nelengvu keliu“.

REKLAMA
REKLAMA

R. Šepetys literatūriniu debiutu tapo knyga „Tarp pilkų debesų“, kurioje pasakojama apie paauglę mergaitę lietuvę, kurios šeima buvo išvežta į Sibirą. Knygoje vaizdžiai ir presiziškai atskleidžiamas stalinizmo laikotarpio represijų žiaurumas ir žmogaus išgyvenimai mirties akivaizdoje, kova už išlikimą ir teisę būti, deja, ne visuomet sėkminga...

REKLAMA

Pristatydama skaitytojams savo knygą „Nelengvu keliu“, rašytoja porai dienų buvo atvykusi į Lietuvą ir sutiko atsakyti į naujienų portalo Balsas.lt klausimus.

Išleidote antrąją knygą ir pagrindinė herojė, kaip ir romane „Tarp pilkų debesų“, yra paauglė mergina, ar šios dvi herojės panašios?

Panašumas tas, kad abu pasakojimai yra apie jaunus žmones, jų gyvenimo siekius, drąsą, bet kur daugiau nei panašumų yra skirtumų. Romane „Tarp pilkų debesų“ Lina Vilkas gimė mylinčioje šeimoje ir puikiai suprato, kas yra meilė ir kokia ji būna, žinojo, ką reiškia mylėti ir būti mylimam. Naujajame romane Džosė Morein užaugo visai kitoje aplinkoje ir nežino, ką reiškia mylėti ir būti mylimai. Abi istorijas vienija vilties ir tikėjimo motyvai, bet pasakojimų aplinkybės labai skirtingos.

REKLAMA
REKLAMA

Ar rašydama romaną „Nelengvu keliu“ išgyvenote kūrybinių krizių?

Žinoma, ir jų buvo ne viena. Buvo labai sunku atsitraukti nuo pirmosios istorijos apie į Sibirą ištremtus lietuvius, kuri turėjo tokį tvirtą istorinį pagrindą ir kėlė tiek įvairių emocijų. Pirmojoje knygoje vaizduojamas laikotarpis paženklintas kančia ir skausmu, o naujojo romano veiksmas vyksta 1950-aisiais Naujajame Orleane, tad kontekstas visiškai kitos. Teko rasti būdą, kaip paleisti iš rankų šią lietuvišką istoriją ir kartais jau dirbdama prie naujo romano pagaudavau save galvojant, kad mano širdis likusi prie pirmosios knygos. „Persijungimas“ nebuvo lengvas, nebuvo paprasta sukurti naujus veikėjus ir siužeto linijas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Dažnai sau užduodavau klausimą, ar vienas iš naujosios knygos personažų galėtų būti lietuvis? Ko gero taip bus su visomis mano knygomis, panašu, kad tai labai giliai mano sąmonėje, sieloje, nes kai kalbu apie savo antrąją knygą vis maišau jos pavadinimą su pirmosios, taip pat painioju ir herojų vardus. Kai vietoje Džosės aš paminiu Linos vardą, žmonės išpūtę akis klausia, ką aš turiu omenyje, kas ta Lina? Tada susivokiu, kas išsprūdo garsiai.

Ar rašyti antrą knygą jus paskatino pirmosios sėkmė?

Tiesą sakant, kaip parašiau romaną „Tarp pilkų debesų“ nei vienas leidėjas jo nenorėjo spausdinti. Kas kartą nusiuntusi kokiam nors leidėjui rankraštį išgirsdavau kategorišką „ne“. Kol bandžiaus išleisti pirmąją knygą, pradėjau rašyti antrąją, nes pamaniau, jei nieko Lietuvos istorija nedomina, privalau išmėginti ką nors kito, tad antrasis romanas jau buvo pradėtas, kai pirmosios knygos dar net nebuvo knygynuose. Po pirmosios knygos išleidimo daug keliavau, susitikinėjau su skaitytojais ir kai leidėjas paklausė, ar turiu ką nors naujo, jau turėjau istoriją apie Naująjį Orleaną.

REKLAMA

Pasakojimas yra apie 1950-uosius metus – kuo jus sudomino būtent šis laikotarpis? Mano tėvas, kuris gimė ir užaugo Kaune, devynerius metus gyveno pabėgėlių stovykloje. Į Ameriką jis atvyko 1949-aisiais, o knygos veiksmas prasideda 1950-aisias. Aš visuomet galvojau, kokia tuomet buvo Amerika, kai į ją atvyko mano tėvas – karo pabėgėlis iš Lietuvos. Visuomet įsivaizdavau, kad tai buvo galimybių ir perspektyvų šalis, bet kai jo paties apie tai paklausiau, sužinojau, kad toli gražu buvo visai ne taip. Tėvas man sakė „čia atvykęs, aš radau daug skausmo“.

REKLAMA

Jo pasakymas mane šokiravo, nes 1950-ieji buvo tie metai, kurie istoriškai rodo užfiksuotą tobulo gyvenimo iliuziją. Mano tėvas su tuo nesutiko, jis sakė, kad toji tobulo amerikietiško gyvenimo idilė buvo melas, mat buvo gausybė po karo kenčiančių žmonių, bet kalbėti apie skausmą buvo socialiai nepriimtina. Vyrai grįždavo iš karo suluošinta sveikata, vartotojo alkoholį, narkotikus, buvo prievartos. Man buvo įdomu kuo daugiau sužinoti apie šį laikotarpį ir jį patyrinėti, ką ir darau savo knygoje.

Knygos veiksmas vyksta Naujame Orleane, ar ši vieta turi ryšį su jūsų tėvo istorija? Kodėl buvo pasirinktas būtent Naujasis Orleanas?

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Mano tėvas, pasakodamas apie tų laikų Ameriką, sakė: jei gimei geroje šeimoje – tavo gyvenimą storai bus lengvas ir paprastas. Bet manyje gyvenanti rašytoja iš karto paklausė – o kas jei gimei blogoje šeimoje? Iš karto uždaviau sau ir dar vieną klausimą, o kas ta bloga šeima: ar tai geriantys tėvai, ar šiurkštus bendravimas ir smurtas, o jei tai šeima, kurioje užsiimama prostitucija? Naujasis Orleanas, akivaizdu, buvo vienas iš kelių miestų, kuriuose klestėjo bordelių kultūra. 1950-aisiais nerastumėte viešnamio Sent Luise ar Čikagoje, o Naujasis Orleanas tai turėjo. Tai mietas pietuose, o tuo merginai, gyvenančiai pietuose, buvo daug sunkiau, iš jos buvo daugiau tikimasi, keliami reikalavimai būti gera šeimininke ir žmona. Moterys negalėjo dirbti, jų vieta buvo namuose. Aš kaip rašytoja, priėmiau iššūkį, „apgyvendinti“ jauną heroję blogoje šeimoje ir specifinėje aplinkoje. Negalima pamiršti, kad Naujasis Orleanas savo kultūra yra unikalus ir kiekviena gatvelė ar namas slepia daugybę paslapčių – vaiduokliai, legendos, paslaptys, unikalus maistas ir specifinių kvapų pasaulis.

REKLAMA

Rašydama šią knygą net keletą kartų lankėtės Naujame Orleane. Ar vaikštinėjote po miestą kaip turistė su fotoaparatu ant kaklo, ar radote kitų būdų iš arčiau pažvelgti į pasaulį, kuriame apsigyveno jūsų herojai?

Tikrai nenorėjau vaikščioti kaip turistė. Ten būdama bandžiau save įsivaizduoti savo herojės Džosės Morein vietoje. Bandžiaus įsivaizduoti, kaip ji eina nuo viešnamio iki knygyno, kuriame dirbo. Šį atstumą aš nueidavau kelis kartus per dieną – ryte, per pietus, vėlų vakarą. Norėjau savo akimis pamatyti, kokie žmonės ir vietos supo mano heroję. Vėliau apsilankiau istoriniuose archyvuose ir susipažinau su 1950-ųjų fotografijomis, darytomis šioje vietoje. Tai padėjo lengviau įsivaizduoti, kaip atrodė vietinės parduotuvėlės, kuo jos prekiavo, ką žmonės vilkėjo. Net tokia detalė, kad vyrai dėvėjo skrybėles man labai padėjo, nes tai tapo mano pasakojimo dalimi – vyras atėjęs nusiima skrybėlę.

REKLAMA

Į Naująjį Orleaną keliavau gal 6-7 kartus. Turėjau galimybę pakalbinti moterį, kuri parašė knygą apie prostitutes Naujame Orleane ir ji man pagelbėjo surandant moterų, kurios tuo laikotarpiu dirbo viešnamyje. Įsivaizduokite skirtumą, po to, kai tiek bendravau su Sibiro tremtį išgyvenusiais žmonėmis, vos po metų jau klausiausi Naujojo Orleano prostitutės pasakojimo. Viena iš mano kalbintų moterų, būdama aštuoniolikos metų dirbo viešnamyje, taip pat teko pabendrauti su pora tikrų gangsterių. Šiandien tai senjorai, bet kai jie buvo jauni, aktyviai dalyvavo kriminaliniame gyvenime.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Po šių interviu man buvo truputį baisu, nes jų papasakotos istorijos apie buvo apie skandalus, žudynes ir kitus nusikaltimus. Kai per televiziją žiūrėdavau naujienų reportažus apie mafiją, vis pagalvodavau, kas gali būti toks kvailas, kad susidėtų su mafiją ir tai nutiko su manimi pačia.

Kaip manote, ar tikrovėje būna tokių istorijų, kokias jūs aprašote savo romane? Žinoma, gimimo nepilnoje, nelaimingoje šeimoje istorijos yra ir šiuo dienų kasdienybė. Dvejus metus keliavau po mokyklas ir sutikau tūkstančius jaunų žmonių, kurie, atėję į susitikimus, dažnai manęs atsiprašydavo už tai, kaip atrodo, kokie jų drabužiai, ar už tai, kad pavėlavo į mokyklą, nes pabudę rado kurį nors iš tėvų girtą ir nespėjo į autobusą... Šie jauni žmonės kasdien privesti taikytis su likimu, kuris lėmė, kad jie gimė būtent tokioje šeimoje. Aš savo knyga stengiuosi jiems pasakyti, kad jie gali kurti naują ateitį sau. Be to, filme žiūrovas tam tikrą paveikslą, personažus vietas, o štai knyga leidžia visa tai įsivaizduoti. Tai tarsi kūrybinė partnerystė: aš pateikiu žodžius, bet jūs geriate vaizdą ir manau, kad jauni žmonės čia gali atrasti viltį, įsivaizduoti save pagrindinio herojaus vietoje ir suvokti, kad pasaulis nėra toks baisus.

REKLAMA

Kokia jūsų kaip rašytojos nuomonė, ar sėkminga pabaiga yra būtinas geros akcentas?

Žmonės, kurie mane pažįsta, žino, kad esu tikra liūdnų pabaigų karalienė. Jei galėčiau rinktis, kiekvienoje knygoje vietoje pabaigos palikčiau skaitytojui klausimą. Knyga turi iškelti klausimą, bet nespausti skaitytojo ieškoti atsakymo. Knygoje „Tarp pilkų debesų“ norėjau sukurti labai liūdną pabaigą, bet tai padaryti uždraudė leidėjas, sakydamas, kad skaitytojui reikia suteikti vilties. Knygoje „Nelengvu keliu“ taip pat nėra laimingos pabaigos, bet juntama viltis, o juk tai ir svarbiausia.

REKLAMA

Jau žinome, kad sulauksime ir trečiosios Rūtos Šepetys knygos. Apie ką ji bus?

Trečiojoje mano knyga nukels skaitytojus į Antrojo pasaulio karo laikus, Rytų Prūsiją. Pasakojimas yra apie žiaurią tragediją, kuomet žmonės bandė pabėgti nuo Raudonosios armijos ir išsigelbėti laivais, tačiau didžioji dalis šių laivų sovietų torpedų buvo nuskandinti, o žuvusiųjų skaičius siekia apie 9 tūkst. Tai didžiausia tokio masto nelaimė istorijoje, bet Amerikoje ši istorija nėra žinoma.

Knygoje susipina keturių herojų – lietuvio, jaunuolio iš Rytų Prūsijos, lenkės merginos ir vokiečių kareivio likimai. Tai labai liūdna istorija, juk mirė 9 tūkst. žmonių, tai apie laimingos knygos pabaigos negali būti.

REKLAMA
REKLAMA

Lenkijoje teko bendrauti su narais, kuriems buvo liepta panerti prie nuskendusių laivų, bet šiems žmonėms nebuvo pasakyta, kad tuose laivuose yra 9 tūkst. nuskendusių žmonių. Buvo pasakyta, kad ieškoma vokiečių pavogtų meno vertybių. Tikėtasi, kad bus atrastas ir gintaro kambarys. Kalbinti narai, kurie dabar yra garbaus amžiaus žmonės, man papasakojo, ką jautė ir pamatė panėrę prie nuskendusių laivų. Į Lenkiją vykau du kartus, tai buvo unikali patirtis, o kartu ir labai liūdna patyrimas.

 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų