Iš vienos garbingos institucijos į kitą po odisėjos, suvienijusios pasaulio lietuvius švęsti Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį, dabar keliaujantys, valstybės ar savivaldybės apdovanojimų gaunantys ir gražių žodžių prisiklausantys jachtos "Ambersail" kapitonai bei įgulos nariai apie tokį triumfą negalvojo, kai praėjusių metų kovą pradėjo austi mintį apie būsimą savo žygį.
Tai patvirtino ir idėjos surengti žygį aplink pasaulį jachta autorius, komunikacijos agentūros "TBWA/Vilnius" savininkas Raimundas Daubaras, sutikęs pakalbėti su Eltos korespondente apie Tūkstantmečio odisėjos "Vienas vardas - Lietuva" ištakas bei jos reikšmę patiems dalyviams.
- Tai nuo ko odisėja prasidėjo, kas subrandino mintį šitaip pasaulį informuoti apie Lietuvos vardo tūkstantmetį?
- Pernai kovo 1-ąją Nidoje vykusiame buriuotojų suvažiavime vienas iš kapitonų gan netikėtai pasakė: "Kitąmet, vyrai, bus tūkstantmetis. Reikia kažką padaryti". Tuoj pat pradėjom aptarinėti idėją apiplaukti aplink pasaulį jachta. Bet tai būtų labai paprasta ir jau įprasta. Jau po Nidos svarstėme, kaip įgyvendinti kitokią idėją, kuri galbūt sujungtų kituose kraštuose gyvenančius lietuvius ir paskatintų kažką bendrai padaryti.
Tada kartu su Simonu Steponavičiumi ir Pauliumi Kovu (abu jie buvo atskirais etapais jachtos kapitonai) suėjom pasitarti. Spręsti reikėjo greitai ir nedelsiant pasirinkti, ką darysim. Apsisprendėm, susidėliojom planus ir tų pačių metų birželio 24 dieną jau pirkom jachtą "Volvo open 60" savo kelionei.
- Dabar su Jumis kalbamės Kauno savivaldybės organizuotame iškilmingame buriuotojų priėmime. Esame Jūsų gimtajame mieste, Kaune, garsiame savo patriotais. Tiesa, neseniai viena iš garbių patriotiškų organizacijų savo prieškarinį vėliavos pakėlimo Karo muziejaus sodelyje ceremonialą sutiko atgaivinti tik tuomet, kai savivaldybė paskyrė lėšų tai "programai". Jūsų atveju išeina priešingai: ne tik patriotizmą pasauliui parodyti plaukėte, bet ir savo pinigų krūvas dar išleidote kiekvienas, ar negaila buvo?
- Net kalbos apie tai nėra buvę. Tokio lygio jachta, kokią odisėjai pirkome, Lietuvos vandenyse atsirado pirmą kartą. O suburti visuomenę, "užkrėsti" buriuotojus buvo lengva. Tiesa, tikėjomės Vyriausybės paramos, todėl iš pradžių kiekvienam odisėjos dalyviui nustatėme tik 3 tūkstančių litų mokestį (trečdalį to, kas reikalinga kelionei į jachtos išplaukimo vietą, dokumentų sutvarkymui apmokėti). Visa Tūkstantmečio odisėja kainavo apie 5,5 milijono litų.
Išsižadėti savo idėjos dėl to, kad ji pasirodė per brangi, negalėjome, nes jau buvome davę garbės žodį savo šaliai, savo žmonėms. Taisyklė tokiu atveju paprasta: jei ką pasakei, - reikia padaryti. Tai suprato kiekvienas iš mūsų ir tie, kurie mumis tikėjo.
- Gyvename tokioje aplinkoje, kurioje nuolat skamba kalbos apie pinigus, teisingiau, - apie jų stygių, tai ar Jums asmeniškai buvo lengva atsisakyti savų pinigų dėl sunkiai įgyvendinamos idėjos?
- Sunku, aišku, nes pinigus teko išimti iš verslo. Bet taip reikėjo. Ir nemanau, kad blogai pasielgėme neatsisakę planų ir įvykdę, ką sumanėme. Tą rodo šimtai straipsnių įvairių pasaulio šalių laikraščiuose, televizijų reportažai. Pavyzdžiui, Australijoje sužinojome, kad mūsų odisėja buvo pirma naujiena apie Lietuvą nuo Sąjūdžio laikų. Aštuoniolika ar daugiau metų jokia informacija apie mūsų šalį Australijos žiniasklaidos nedomino. "Ambersail" tapo įvykiu, vertu plačiai išgarsinti.
- Jūs ne vieną etapą plaukėte garsiąja jachta, daug sunkumų ir baimės patyrėte?
- Du etapus plaukiau. Patį pirmąjį - iš Klaipėdos į Las Palmą, nes kaip organizatorius norėjau įsitikinti, kas gerai, ką reikia keisti. Nesu kapitonas, tam dar trūksta patirties, bet į šeštą etapą (nuo Pietų Amerikos iki Argentinos, Urugvajaus ir Brazilijos krantų) buvau priimtas kaip buriuotojas.
Nemanau, kad šioje kelionėje ką nors iš mūsų lydėjo baimė. Visą laiką svarbu žinoti, kas bus, ir būti pasirengusiam sunkumams, kurių bet kur, beje, gali patirti. Pavyzdžiui, pasaulį apiplaukusi jachta "Ambersail" lyg tyčia pagrindinę avariją patyrė Baltijoje, artėdama prie namų.
- Jūs dabar šlovinami, garbinami, žinoma, pelnytai, bet kiekvienas "žvaigždynas" turi ir užkulisių, tad kokia buvo komanda, padėjusi tiems, kurie jachta įveikė pasaulio vandenynus?
- Iš tikrųjų kažkas taikliai mus pavadino artistais (jų buvo 120) ant judančios scenos arenoje, kur žiūrovai - visas pasaulis. Taigi turėjome pačią nuostabiausią, kokios galėjom tikėtis, Žemės komandą. Joje - tik 3 samdomi darbuotojai ir 20 savanorių, kurie irgi aukojo savo laiką ir pinigus. Jie rūpinosi mūsų vizomis, logistika, sutartimis. Jei dar šituos žmones, tarp kurių - nemažai įmonių vadovų, puikių specialistų, būtų reikėję samdyti, Paulius Kovas paskaičiavo, tai apie pusę milijono mūsų kelionė būtų pabrangusi.
Pamenu, Brazilijoje, viename iš pasaulyje garsių universitetų, mūsų klausė, o kokią tarptautinę kompaniją jūs pasisamdėte projekto organizavimui ir vadybai, juk tai - globalus projektas? Kai išgirdo, kas tą projektą kuria ir įgyvendina, aikčiojo: "Pirmas toks atvejis".
- Kada Jūs susidomėjote buriavimu, ar iš tikrųjų tai - tik turtingųjų sportas?
- Prieš 7-erius metus. Gimiau Kaune, čia baigiau Veršvų vidurinę, pradėjau verslą, įkūriau firmą. Paskui perkėliau ją į Vilnių. Ir nors dabar gyvenu sostinėje, buriuoju Kauno mariose.
Prie šių marių veikia vaikų ir jaunimo buriavimo mokykla "Bangpūtys". Jei atvirai, ne turtai lemia: buriuoti gali tas, kuris to labai trokšta. Svarbu, kaip suvoki vėją ir ar iš viso turi pašaukimą buriuoti. Beje, kad paskatintume jaunimą žygiams, į kiekvieną (iš vienuolikos) odisėjos įgulą buvome įtraukę po jungą. Jauniems buriuotojams ir lengvatą apsimokant kelionės išlaidas taikėme.
- Ką toliau veiksite su jachta "Ambersail"?
- Šiai jachtai - 8 metai. Šiuo metu Lietuvoje geresnės sportinės jachtos už "Ambersail" nėra. Bet, deja, didelių aukštumų su ja jau nepasieksi. Ji - mūsų džiaugsmas, mūsų širdžių simbolis. Jai jaučiam šiltus jausmus, mylėsim, globosim.
Netrukus jachta dalyvaus regatoje "Tall ship race" (tai - jaunimo programa, kurią rengia Simonas Steponavičius). Šioje regatoje lenktyniaus ne vyresni nei 25 metų amžiaus buriuotojai.
- Jachtos "Ambersail" sutikimas - bene ryškiausias ir daugiausiai tautai emocijų sukėlęs Tūkstantmečio renginių ciklo įvykis. Pati kelionė išgarsino Lietuvą visame pasaulyje taip, kaip to nepadarė nė viena programa ar valstybės dosniai finansuojama institucija. Sutikit, truputį paradoksalu matyti, kaip pastarosiomis dienomis aukšti valdžios vyrai ir damos stengiasi "patekti į kadrą" Jūsų fone. Tai gal pagelbėjo jie kuo nors buriuotojams, kai prašėte konkrečios paramos prieš kelionę? Juk Tūkstantmečio programa, kaip skelbiama, mokesčių mokėtojams kainavo 275 milijonus litų. Kiek iš to gavote odisėjai surengti?
- Absoliučiai nieko, nulį litų gavome iš Vyriausybės. Ir iš savivaldybių paramos nesulaukėm. Tiesa, dabar daug kas gali pasigirti mus palaikęs moraliai. Ačiū ir už tiek.
Tūkstantmečio odisėjos "Vienas vardas - Lietuva" kaštai, kaip sakiau, buvo dengiami buriuotojų, kelionės rėmėjų ir mano asmeninėmis lėšomis. Jie, aišku, buvo nemaži, bet kur kas svarbiau mums dabar žinoti, kad būtent mes pasėjom pasaulyje mažytę kruopelytę pasididžiavimo mūsų visų Lietuva.
- Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi Birutė Mačienė.
