Tai kraštas, kurio gamtos grožis gniaužia kvapą, tačiau vietinių elgesys kelyje priverčia gniaužti vairą. Šalis, generuojanti net ketvirtį savo biudžeto pajamų iš turizmo, regis, dar nesugalvojo, ar tuos turistus reikia gerbti, ar tiesiog nuo kelio nustumti viduriniu pirštu.
Daugiau naujienų iš spalvingo automobilių pasaulio – specialioje „Automobilių kultūra“ rubrikoje.
Eismo kultūra? Pamirškite
Pasak keliautojo Audriaus Sutkaus, įvažiavus iš Bosnijos ir Hercegovinos, pirmasis įspūdis – it iš atviruko. Antrasis – šokas. Kalnų keliuose dominuoja senutėliai, dažnai valstybinių numerių neturintys automobiliai, vietinių naudojami ir kaip susisiekimo priemonė, ir kaip savadarbis traktorius ūkio darbams. Tačiau tikroji drama prasideda magistralėse.
„Net jei važiuoji maksimaliai leistinai, ar tai būtų greitkelis, ar serpentinas, vis tiek būsi pavojingai lenkiamas per dvi ištisines linijas, – patirtimi dalinasi A. Sutkus. – O sėkmingai aplenkęs vairuotojas dar būtinai „padėkos“ viduriniu pirštu. Čia visi skuba, visi lenkia.“
Ironiška, kad tokia agresija klesti šalyje, kuri tiesiog gyvena iš atvykėlių. Keliuose nuolat prasilenkiama su kemperiais, motociklais ir specialiai overlandinimui paruoštais visureigiais.
Šis populiarumas turi savo kainą, ir ji – aukšta. Turizmas čia jaučiasi per piniginę kur kas skaudžiau nei kaimyninėse šalyse. Kainos parduotuvėse ar restoranuose šoka du ar net tris kartus. Konkretus pavyzdys? Figų kilogramas, Bosnijoje ir Hercegovinoje kainavęs pusantro euro, Juodkalnijoje atsieina visus septynis.
Laimei, bent viena pozicija vairuotojų negąsdina: dyzelino kaina laikosi protingose ribose (1,25–1,30 euro už litrą), tad sukti kilometrus po įspūdingas plynaukštes, kalnų perėjas ar tunelius galima santykinai neskaudžiai.
Sprendimas – visureigis ir autonomija
Kaip mėgautis šalimi, kurioje kainos kandžiojasi, o vietiniai kelyje elgiasi, švelniai tariant, nepagarbiai? Atsakymas, pasak keliautojų, yra tinkama technika ir strategija.
„Defender“ visureigis su palapine ant stogo tampa raktu į visiškai kitokią Juodkalniją. „Nakvynės paieška tampa juokingai paprasta. Net išvažiavus iš didmiesčio, užtenka 15–20 minučių, kad rastum nuošalią, gražią aikštelę ir pasislėptum nuo civilizacijos. Laužas, kalnų vaizdai, debesys – viską gauni vienu metu“, – aiškina A. Sutkus.
Automobilis, pasak jo, puikiai atitinka dvilypį šalies charakterį. Juodkalnijos keliai, neskaitant vairuotojų, yra stebėtinai geros kokybės. Čia reikia transporto priemonės, kuri būtų pajėgi bekelėje, bet kartu komfortiška ir stabili greitkeliuose bei serpentinuose.
„Defender“ su tuo tvarkosi puikiai. Aktyvūs stabilizatoriai neleidžia aukštam automobiliui svirti posūkiuose, o degalų sąnaudos stebina. Net ir su stogo bagažine, palapine ir grubiomis padangomis, greitkelyje visureigis tenkinasi mažiau nei dešimčia litrų dyzelino. Kalnuose šis skaičius pakyla iki dvylikos, kai tuo tarpu kiti panašiai paruošti visureigiai tokiomis sąlygomis „rytų“ 15 litrų ar daugiau.
Gražu, bet nemalonu
Galiausiai, dėl ko verta visa tai kęsti? Atsakymas vienareikšmis – gamta.
Adrijos jūros pakrantė ir pasaulinio lygio perlas – Kotoro įlanka – atperka viską. Šis „piečiausias Europos fiordas“, įtrauktas į UNESCO paveldą, yra keturių susijungusių baseinų sistema, apsupta kvapą gniaužiančių kalnų. Ne mažiau įspūdingi Taros kanjonas ar milžiniškas Skadaro ežeras su pelkynais.
Tačiau net ir gražiausiose vietose keliautojų laukė nemalonus socialinis fonas.
„Labai gaila, kad visos gražiosios vietos užgultos turistų iš „didžiosios rusijos“, – pastebėjimais dalinasi A. Sutkus. – Jie laisvai važinėja automobiliais su rusiškais numeriais, yra susipirkę daug nekilnojamojo turto ir jaučiasi visur kaip namie, demonstruodami savo tariamą jėgą. Visur kalbama rusiškai. Nors sovietmetis Balkanams atnešė daug vargo, meilė tai valstybei ir turistams iš ten akivaizdi.“
Šis jausmas persidavė ir bendraujant su vietiniais. Skirtingai nei musulmoniškoje Bosnijoje ir Hercegovinoje, krikščioniškoje Juodkalnijoje žmonės pasirodė kur kas uždaresni.
Nors atokesniuose kaimuose galima rasti šiltesnį priėmimą, bendrai šalis nepasižymi atvirumu ar draugiškumu – bendravimas dažniausiai apsiriboja pragmatiniais reikalais, pavyzdžiui, nuomojant kambarį.
Keliautojų išvada? Juodkalnija – ekstremalaus kontrasto šalis. „Čia turbūt galima praleisti ir mėnesį, o ne dvi tris savaites, kiek buvome mes, – reziumuoja A. Sutkus. – Dėl gamtos čia tikrai verta grįžti.“ Tačiau grįžti geriausia turint planą, kaip išvengti nemaloniosios jos pusės.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
