Visų pirma etnologas pabrėžia, kad Naujųjų metų sutikimas sausio 1-ąją dieną Lietuvoje ir visoje Vidurio Europoje nėra tokia sena tradicija.
„45 m. pr. Kr. Romos imperatoriui Julijui Cezariui įsakius, Aleksandrijos astronomai parengė naują dvylikos mėnesių saulės kalendorių. Jame mėnesio pradžia sutapo su pirmąja mėnulio jaunatimi po žiemos saulėgrįžos, tad naujas laiko skaičiavimas imperijoje pradėtas sausio 1-ąją.
Pirmąjį mėnesį romėnai pavadino dviveidžio dievo Januso garbei – januarijumi. Dievas senuoju veidu žiūri į praeitį, jaunuoju – į ateitį, sieja dabartį su istorija.
Tačiau Europai romėnų paveldas ilgus šimtmečius buvo nė motais: žemdirbiai metų darbus imdavo rikiuoti nuo pavasario, o didelių karalysčių, imperijų valdininkai metus skaičiuodavo nuo rudens, susumavę surinktas duokles“, – pasakoja L. Klimka ir priduria, kad visgi romėniškasis kalendorius įsigalėjo krikščioniškame pasaulyje, nes jame buvo įtvirtintos šventųjų kankinių, dangiškųjų užtarėjų mirties datos.
Vadinta įvairias vardais
Etnologas nurodo, kad Lietuvoje visai savitų, gamtos virsmų padiktuotų apeigų Naujųjų Metų šventei neturėta, tačiau Naujųjų metų sutikimas įsitvirtino vidurio ir rytų Lietuvoje.
„Šventė vadinta skirtingai: šiaurės rytų dalyje – riebiosiomis Kūčiomis, vidurio Lietuvoje – Kūčelėmis arba Kūčiukėmis, Švenčionių krašte – Mažosiomis Kūčiomis, Dzūkijoje – tai Pakūčiai arba Antrosios Kūčios.
Tačiau skirtingai nuo šventosios vakarienės – tikrųjų Kūčių, tai nebe šeimos, o bendruomenės, ypač jaunimo, šventė. Todėl vakarieniauti kviesta ir svečių – kaimynų, giminių. Po staltiese nebededamas šienas, nebėra pasninkinių valgių, užstalės kalbose nebeminimi mirusieji. O kalėdaičiais pasidalydavo, išsikepdavo šviežių kūčiukų. Žemaitijoje tradicinis naujametinių vaišių valgis – šiupinys su kiaulės galva. Sakydavo, kad visus metus sotaus maisto šeimynai nepritrūktų“, – pasakoja L. Klimka.
Tikėjo, kad lankosi raganos
Nors Naujųjų sutikimui specialių apeigų neturėta, tačiau perkėlus metų pradžią į žiemą, ten nukeliavo ir pavasarį simbolizuojantis ženklas – susprogusių pumpurų šakelė. Bet jau ne lapuočių medžių, o eglių ar kadagių šakelės.
„Iš pradžių ji buvo tiesiog užkišama trobos palubėje už lubų balkio. Vėliau mažą eglutę imta ten kabinti, greta ir iš šiaudelių sunarstytą „sodą”. Jo viduryje – raudonšonis obuolys, primenantis sugrįžtančią saulutę. Toks tad buvo Naujųjų Metų simbolis senajame Lietuvos kaime“, – sako L. Klimka.
Kai kur buvo tikima, kad Naujųjų metų naktį lankosi raganos ir ne veltui, o lygiai vidurnaktį pašokti namų kieme. Tačiau to pamatyti kiekvienas negalėjo, tam reikėjo specialaus pasiruošimo – jas pamatyti buvo galima tik žiūrint iš pakluonės ir pro akėčias.
Kitas svarbus dalykas, kad raganoms apsilankius, namuose nebūtų neužbaigtų darbų.
„Jei tos raganos namuose pastebėtų nepabaigtų darbų, tai ir apsigyventų čia visiems metams... Tada pridarytų visokių eibių: tai pakulas suveltų, tai aveles nukirptų. Kad bent gyvuliams nepakenktų, reikia užsidegti graudulinę žvakelę ir pereiti kryžmai per tvartą“, – pasakoja etnologas.
Dar vienas įdomus paprotys buvo populiarus šiaurinėje Lietuvos dalyje. Namų šeimininkas atidarydavo svirno, kuriame laikomi grūdai, duris, atsigręždavo į dirbamų laukų pusę ir šaukdavo javus, kad kitais metais jų duodamas derlius užpildytų aruodus.
Apsimesdavo Senaisiais metais
Anksčiau didelėje Lietuvos dalyje, išskyrus Žemaitiją, Naujųjų metų išvakarėse jaunimas persirengdavo ir lankydavosi kiekviename kaimo kieme. Tačiau rengdavosi ne bet kaip.
„Būtini vaidinimo personažai yra šie: pirmiausia Senieji Metai – sulinkę, suvargę, apsirėdę palaikiais apspurusiais rūbais. Gražus jaunikaitis su knyga rankoje – Naujieji Metai. Judviejų palyda – meška, gervė, ožka, išdaigininkas velniukas, kartais čigonai, juoda Giltinė su mediniu kardu.
Etnografas Jonas Balys Betygaloje išgirdo tokią žaismingą prakalbą, kurią išdrožė Naujieji Metai: „Sveikinu su Naujais Metais ir žyčioju nuo visų jaknų ir vėdaro visokios laimės ir gero gyvenimo. Kad pas jus augtų rugiai su ūsais, bulvės ir kitos daržovės su uodegom, kad jūsų karvės turėtų daug teliukų, o riebios kiaulės – daug paršiukų, kad būtų daug taukų puoduose ir daug grūdų aruoduose!“
Ir jeigu užsikirstų kalboje, ar ieškodamas rimui žodžio, stabtelėtų, Senieji Metai tuoj bandytų įterpti savo trigrašį, bet antraip: vietoj „grūdų“ pasakytų „pelų“, vietoj „paršiukų“ – „šerniukų“. Tada Giltinė užpuola Senuosius, badydama savo kardu bei vaikydama po visą trobą. Ir jei jau laikrodis išmušė dvyliktą valandą nakties, pasigailėjimo Seniesiems Metams nebebus...“, – pasakoja etnologas L. Klimka.
