Daugiau įvykio detalių naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ papasakoja Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vadovė Ilma Skuodienė, Vilniaus pasienio rinktinės vadas Darius Škarnulis ir teisininkas Gintaras Černiauskas.
Vaikai perduoti laikinam globėjui – vaikų centrui „Pastogė“. Kaip jaučiasi vaikai ir kokia pagalba jiems yra suteikta?
I. Skuodienė: Tik gavę informaciją iš partnerių, kad vaikai yra surasti, į vietą netrukus atvyko vaiko teisių gynėjai ir vaikų globėjai. Vaikų perdavimas vyko tiesiai globėjams. Perdavimas buvo saugus, ramus, be didelių incidentų, vaikai nukeliavo pas žmones, kurie jau yra jiems pažįstami, jie jau yra susibendravę. Grįžus į saugią aplinką vaikus pasitiko psichologai, pasiruošę pakalbinti, kaip labiau sumažinti trauminę patirtį, pasitiko medikai, vaikus apžiūrėjo. Šiuo metu vaikai yra saugioje aplinkoje, jais rūpinamasi, vaikai jaučiasi tikrai neblogai.
Bendrąja prasme tokios situacijos negali būti lengvos netgi paūgėjusiems vaikams, ką jau kalbėti apie mažučius. Jūs minėjote, kad incidentų nebuvo, tai ar tai reiškia, kad vaikai suprato situaciją. Sunku įsivaizduoti, kaip vaikai galėjo ramiai reaguoti tokioje situacijoje?
Sunku išsamiai, turbūt, vertinti, bet vaikai pagal esamą situaciją, kalbėjimą, susitarimą buvo aprengti, su vaikais atsisveikino, vaikai lygiai taip pat atsisveikino. Atsisveikino ir tėvai, ir vaikai. Tie momentai nėra visai paprasti, nes ir paskutinės kelios savaitės vaikams buvo nepaprastos, pilnos išgyvenimų. Bet svarbu pasakyti, kad po tokių momentų dirba specialistai, kalbasi, su vaikais analizuoja, žaidžia, bando padėti, sumažinti traumines patirtis, kurias jie patyrė. Ar vaikams lengva? Tai tikrai ne, bet kartais būna situacijų, kurios yra saugesnės tokios negu kitokios.
Tai galima manyti, kad tėvai palengvino situaciją gražiai atsisveikindami?
Taip, atsisveikinimas buvo be didelių incidentų, tikrai pavyko susitarti. Visi buvo pavargę po dienos, diena buvo ilga ir ta diena buvo intensyvi pagal įvykius, kuriuos žinome. Visi ramiai atsisveikino, sutarė, vaikai apsirengė ir nukeliavo į automobilį, kur laukė žaisliukai, kuprinės jiems paruoštos – daiktai, kuriuos jie pažino. Kad kaip galima labiau užmegztų ryšius su vaikais ir vaikai pasijaustų saugūs aplinkoje.
Automobilyje buvo trys asmenys – vaikų tėvai ir trečias asmuo, kurio asmens tapatybė dar nustatinėjama. Kas vairavo automobilį ir priėmė sprendimą 100 km per valandą greičiu sprukti?
D. Škarnulis: Pats tėvas vairavo automobilį. Jis iš pradžių bandė kalbėti vokiškai, apsimesti, kad nesupranta. Mūsų pareigūnai dar bandė jį angliškai pakalbinti, bet jis nebandė prakalbėti angliškai, lietuviškai tuo labiau nekalbėjo. Kol pareigūnai tikrino dokumentus, jis padidino greitį ir nuvažiavo.
Tie improvizuoti dokumentai liko pas pareigūnus, kai jie greitai nuvažiavo?
D. Škarnulis: Taip. Dokumentai tokie, kad pats blankas bandytas daryti arčiau kažkokios realybės, o pats tekstas, jo išdėstymas, ranka rašyta – tokia improvizacija, fantazija.
Ar galima tikėtis, kad pateikus tokį dokumentą čia siekta nukreipti dėmesį? Kaip aiškintumėte tokią elgseną?
D. Škarnulis: Nežinau, matyt, čia toks jų požiūris į gyvenimą, tokie dokumentai. Gilinantis į juos, įdomios ir gimimo vietos atvaizduotos ne taip, kaip pas visus įprastai. Pavyzdžiui, nurodytas ne konkretus miestas, o koordinatės. Čia labiau, matyt, dokumentai parengti, atitinkantys jų gyvenimo būdą ir pasaulėžiūrą. Faktas, kad su tokiais dokumentais niekaip neįmanoma pravažiuoti. Dėl to ir pasirinko kelią kirsti valstybės sieną ne per pasienio kontrolės punktą, o neteisėtai.
Jūs minėjote, kad automobilis sulaikytas Ignalinos rajone, likus 1 km iki valstybės sienos. Ar ten yra kažkokių vietų, kur nėra fizinio barjero ir galima būtų per upelį pereiti ar panašiai?
D. Škarnulis: Taip, ten tokios vietos yra. Tiksliai nedetalizuosiu pačio reljefo, pačios vietovės. Lietuva turi valstybės sieną su Baltarusija maždaug apie 680 km, tai fizinio barjero yra šiek tiek daugiau nei 500 km. Atitinkamai, to barjero nėra palei upes, upelius, ežerus, tai galima pasakyti, kad, ketinantys neteisėtai kirsti valstybės sieną, tikėtina, orientavosi į šią aplinkybę, nedetalizuojant konkrečiai. Tikėtina, kad buvo nusiteikę kirsti vandens telkinį.
Yra vietovių – upeliai, upeliukai, pelkėtos vietos, kur įmanoma prabristi. Ką reikia pabrėžti, kad šiai dienai nepastebėtam kirsti valstybės sieną yra neįmanoma, visa išorė su Europos Sąjungos siena yra stebima vaizdo stebėjimo sistemomis.
Bet jeigu viskas būtų vykę greitai? Neįmanoma?
Jiems vis tiek reikėtų laiko įveikti sieną. Įmanomi atvejai, kuomet trečiųjų šalių piliečiai kirto mūsų valstybės sieną į Baltarusijos Respubliką. Mes tokiais atvejais iš karto informuojame Baltarusijos pareigūnus, Baltarusijos pareigūnai reaguoja, sulaiko ir tada vyksta incidento tyrimas, apsikeitimas duomenimis, ką toliau su asmeniu daryti, kas taikys teisines poveikio priemones.
Hipotetiškai galvojant, jei situacija būtų pasisukusi taip, ją būtų buvę bandoma taip teisiškai spręsti. Yra atvejų, laiko neatsiminsiu, kad Lietuvos Respublikos piliečiai neteisėtai kerta sieną į Baltarusiją ir ten prašosi prieglobsčio.
Neatmetat galimybės, kad galėjo būti ir taip?
D. Škarnulis: Neatmesčiau.
Automobilyje buvo trečias suaugęs asmuo, kam, jūsų nuomone, jis buvo reikalingas?
D. Škarnulis: Hipotetiškai kalbant, viena iš versijų, kad jis galėtų atgal parvairuoti transporto priemonę, su kuria vyko šeima ir tas minėtas asmuo.
Ponia I. Skuodiene, paprastai, kai vaikai atskiriami nuo šeimos, stengiamasi, kad vaikai būtų apgyvendinti su giminaičiais ar kitais emociškai susijusiais asmenimis. Šiuo atveju laikina vaikų globa skirta vaikų gerovės centrui „Pastogė“. Kodėl taip nutiko? Ar nebuvo giminaičių?
I. Skuodienė: Gerą klausimą uždavėt. Tikrai, daugiau kaip 80 proc. Lietuvoje globojamų vaikų auga jiems artimoje aplinkoje – tai ir artimieji, giminaičiai, seneliai, dėdės, tetos, ar tolimesni žmonės, pavyzdžiui, klasiokų tėvai, tėvų draugai, kurie pasiruošę auginti ir rūpintis. Bet šiuo konkrečiu atveju nebuvo žmonių, kurie galėtų globoti vaikus ir galėtų jais pasirūpinti, todėl kreipėmės į Kauno miesto savivaldybę dėl globėjo skyrimo ir šiuo kartu buvo skirtas globėjas „Pastogė“.
Bet „Pastogė“ yra laikinas globėjas. Mūsų žiniomis, liepos pradžioje buvo svarstymų kreiptis į teismą dėl nuolatinės globos vaikams paieškos ir skyrimo. Kitaip tariant, tėvų teisė į vaikus būtų apribota nuolat. Ar taip ir bus tęsiama?
I. Skuodienė: Taip, šiuo metu dokumentai yra pateikti dėl tėvų valdžios ribojimo.
Visą pokalbį su specialistais išgirskite vaizdo įraše straipsnio pradžioje.
