Pasak tyrėjų komandos iš Maskvos ir Prinstono, ledyno šerdies mėginyje, paimtame iš 30 metrų po amžino įšalo telkinio paviršiumi šalia Kolymos upės krantų, buvo rasta viena grupė nematodų. Radioaktyvinis datavimas parodė, kad mėginyje esančiam sutankėjusiam dirvožemiui ir augalų liekanoms yra 32 000 metų. Antroji kirminų grupė buvo išskirta iš 3,5 metrų gylio telkinio, esančio netoli Alazėjos upės. Jiems – maždaug 41 700 metų.
Atsižvelgdami į tai, kad žemė šiame regione atidrėksta tik iki maždaug 80 centimetrų gylio per metus, ir per maždaug 100 000 metų ji neatitirpo daugiau kaip 1,5 metro, mokslininkai teigia, kad jokiu būdu atrasti organizmai neatstovauja šiuolaikiniams nematodams, kurie tikrai negalėjo įsiskverbti į sandarius amžinojo įšalo sluoksnius.
„Taigi, mūsų duomenys rodo daugialąsčių organizmų gebėjimą išgyventi ilgalaikę (keliasdešimt tūkstančių metų) kriobiozę (užšaldymą) natūralios kriokonservacijos sąlygomis, – jie rašė žurnale „Doklady Biological Sciences“. – Akivaizdu, šis gebėjimas rodo, kad Pleistoceno nematodai turi tam tikrų prisitaikymo mechanizmų, kurie gali turėti mokslinę ir praktinę reikšmę susijusioms mokslo sritims, tokioms kaip kriomedicina, kriobiologija ir astrobiologija.“
Kaip paaiškina autoriai, ankstesni tyrimai parodė, kad nematodai – įvairus gyvūnų tipas, apimantis daugiau nei 25 000 rūšių – gali atlaikyti įvairias ekstremalias sąlygas, kurios greitai sunaikintų daugelį kitų organizmų. Mokslininkai bando išsiaiškinti, kaip kelios Arktyje ir Antarktidoje gyvenančios rūšys gali išgyventi užšalimo ir atšilimo ciklus. 2000-ųjų pradžioje atrasta, kad kirminai prisitaiko prie šalto klimato, šaltėjant temperatūrai greitai pašalindami vandenį iš savo ląstelių.
Šis procesas, vadinamas krioprotekcine dehidratacija, apsaugo nuo audinių sunaikinimo, kuris įvyksta, kai vandens molekulės ląstelių viduje išsiplečia kristalizacijos metu ir nutraukia ląstelių sienas.
Laboratoriniai eksperimentai taip pat įrodė, kad nematodai gali atsigauti po užšalusių neveiklumo laikotarpių, trunkančių iki 39 metų. Vis dėlto iki šiol niekas niekada nebuvo išskyręs senovinių egzempliorių ir jų nebuvo atgaivinęs.
Pašalinus kirminus iš ledyno mėginių, jie buvo sugrąžinti į akademiją ir patalpinti į 20°C kultūrą su agaro ir E. coli bakterijomis, kurios funkcionavo kaip maistas.
„Atšildžius nematodus, jie parodė gyvybės ženklus“, – rašoma pranešime iš tos vietovės, kur buvo rasti kirminai, pasak „Siberian Times“. – Jie pradėjo judėti ir valgyti.“
Vėlesni tyrimai parodė, kad Kolmos kirminai priklauso Panagrolaimus genčiai, o Alazėjos – Plectus, visi jie yra patelės.
