„Pradėsiu nuo svarbiausio: noriu atsiprašyti. Atsiprašyti tų, kurie pasijuto įžeisti dėl mano prieš ketverius metus pasakytos ir memu tapusios frazės apie valdžių kaitą. Jos necituosiu, nes ji turėjo kontekstą, aplinkybes ir visa kita, bet nenoriu, kad bandymas aiškinti tuos kontekstus ir aplinkybes tarsi menkintų mano norą atsiprašyti“, – socialiniame tinkle „Facebook“ rašo I. Šimonytė,
„Nenoriu ieškoti lengvinančių aplinkybių – jeigu pasakiau kažką, ko nesugebėjau paaiškinti, vadinasi, pasakiau tai, ko neturėjau. Esu apgailestavusi dėl savo liežuvio greičio nekart, bet dabar tiesiog aiškiai ir tiesiai atsiprašau už konkretų nesusipratimą tų, kuriuos (tikrai to nenorėdama) įžeidžiau“, – priduria ji.
„Puikiai suprantu, kad mano atsiprašymas nepanaikins krūvos memų, vaikštančių po soc. tinklus ir po tautosaką, bet tai nieko nekeičia. Kas jautėsi įsižeidęs, bet jausis galįs atleisti – atleis. Kas negalės – negalės. Įtarūs žmonės paklaus, kodėl? Kodėl dabar? Juk praktiškai visi kas norėjo ir galėjo man politinę sąskaitą už tai išrašė“, – tikina dabartinės Seimo opozicijos atstovė.
Šimonytė: tiems, kuriems nepatinka ši valdžia, galės 2024 m. išsirinkti tuos, kurie patiks
2021 m., kuomet įsiplieskė diskusijos dėl Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininko Tomo Vytauto Raskevičiaus, I. Šimonytė pareiškė, kad tie, kurie yra nepatenkinti Seimo komitetų pirmininkais ar apskritai dabartinės valdžios priimamais sprendimais, permainų pareikalauti galės per kitus parlamento rinkimus.
„Dabar rinkimų rezultatai yra tokie, ir jeigu žmonėms nepatinka ši valdžia, nepatinka šie komitetų pirmininkai, nepatinka ši premjerė ir ministrai – jie 2024 m. galės ateiti ir išsirinkti sau tokius pirmininkus, kurie jiems patinka“, – interviu naujienų agentūrai ELTA 2021 m. sakė I. Šimonytė.
Kodėl atsiprašo dabar?
„Nutariau tai padaryt būtent dabar reflektuodama tai, kas vyksta politiniame lauke. Ir ne tik todėl, kad vykstančios diskusijos apie kultūrą yra gera proga dar kartą pasižiūrėt į save ir savo santykį su kitais. Dar ir todėl, kad toji antraštė netikėtai iškilo kaip alibi dabarties valdančiųjų elgsenai pateisinti.
Mieli ponai (ir čia jau tekstas skirtas politikams, pabrėžiu, kad kas nors nepasijustų įžeistas ne sau adresuoto teksto), niekas neginčija jūsų mandato – jūs buvot išrinkti pagal Konstituciją, vis dar laisvuose rinkimuose. Tačiau leiskite priminti, kaip visą laiką iki rinkimų jūs daug žadėjote ir kalbėjote apie tai, kaip būsite kitokie, geresni, supratingesni, labiau įtraukiantys skirtingas interesų grupes, nearogantiški ir visokie kitaip puikūs. Tad kai dabar savo sprendimams pateisinti tegalit surasti pacituoti ir pavalkiot Šimonytės pasakytą jos nepuošiantį sakinį – tai ir apgailėtina, ir pigu. Nes taip tik patvirtinat, kad net nebandot būti geresni už tuos, kuriuos nuožmiai kritikavot ir politinėje kovoje nugalėjot. Bet juk žmonės, rinkdami kitą valdžią po ketverių metų, norėjo, kad būtumėt geresni, tiesa?“, – „Facebook“ tinkle rašo I. Šimonytė.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
Tas pats, kuris kiekvieną nesutinkantį su jų dogmomis apkaltina kolaboravimu ir penktąja kolona.
Rimvydas Valatka. L R T eterio senbuvis. Ilgametis „aktyvus“ pasakorius. Tas, kuris iš mokesčių mokėtojų pinigų „kultūringai“ moko visuomenę, ką galvoti.
Jo žinutė aiški. Jei ministras nukabino svetimą vėliavą – tai jau penktoji kolona. Jei jis nepataikauja ideologinei klikai – vadinasi, sekantis žingsnis bus rusiškas skuduras.
Tai net ne politika. Tai isterija.
Tai ta pati „kultūros“ dalis, kuri sovietmečiu buvo sistema. Dabar – sistema tik moderni. Etiketės tos pačios. Tik garsiau rėkiama.
Ministras, išrinktas demokratinės valdžios, dar net nepradėjo realių darbų, o eterinis patrulis jau klijuoja penktosios kolonos štampą. Greitai. Tikslingai. Neprofesionaliai.
Tokie žmonės Lietuvoje dešimtmečius formavo „teisingas“ nuomones. Jie priprato būti tribunose. Priprato niekieno nekvestionuojami teisti, juodinti, šaipytis.
Ir štai dabar – vienos vėliavos nukabinimas jiems tampa nacionalinės išdavystės simboliu.