REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

2004 metais Didžiasalyje apsilankęs tuometinis prezidentas Valdas Adamkus visuomenei priminė apie aplink miestelį esančius naudingų iškasenų plotus ir pažadėjo, kad čia stovės plytų gamykla. Tačiau gamyklą statyti turėjusi „Luido keramika“ nerado investuotojo.

REKLAMA
REKLAMA

Netoli sienos su Baltarusija esantis Didžiasalio miestelis svečius pasitinka iškalbinga tyla. Nuo vieškelio matyti garsieji du daugiabučiai su vietoje langų žiojinčiomis skylėmis, o Didžiasalio pabaigoje stūkso apleisto kultūros centro griuvėsiai. Greta – sovietinių laikų palikimas: buvusių gamyklų likučiai.

REKLAMA

Kai lankėmės Didžiasalyje, laikrodžiai mušė penktą popiet. Įprastame mieste tokiu metu iš biurų, įstaigų pasipiltų į namus skubantys žmonės, jie plūstų į parduotuves, pirktų produktus vakarienei, gatvėmis zuitų automobiliai.

Tačiau Didžiasalyje daugiausia judesio būna, kai iš ryto iš aplinkinių kaimelių į mokyklą atvežami vaikai, o popiet jie keliauja atgal. Daugelis vietos gyventojų neturi darbo, pragyvena iš gaunamų pašalpų, tad ir pasibaigus darbo dienai, kaip sakė patys, lieka sėdėti prie televizoriaus.

REKLAMA
REKLAMA

Tuos, kurie neužsimiršta prie televizoriaus, galima sutikti gatvėse. Dažniausiai netoli parduotuvių, kuriose lengvai gėrimų atsargas gali pasipildyti net ir ant kojų nebepastovintis žmogus. „Geriu. Dvi savaites jau geriu, – nerišliai pasakojo anksčiau Utenoje gelbėtoju dirbęs vyras. – Pragėriau teises (vairuotojo pažymėjimą – aut. past.), dabar geriu, valkiojuosi.“ Anot jo ir greta esančių kompanionų, Didžiasalyje gyventi labai blogai. „Čia nei darbo, nei vilties, nieko čia nėra. Viskas labai blogai“, – nedaugžodžiavo prie parduotuvės susėdę vyrai. Anot jų, gyventi Didžiasalyje gali tik tie, kurie iš Baltarusijos atsiveža kuro ir rūkalų.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Jaunimas išvažiuoja

Už seniūnijos pastato, nusileidus nuo kalno – daugelio vietos gyventojų tvartai. Čia jie užsiaugina įvairių naminių gyvulių, paukščių.

Priešingoje miestelio pusėje – daugybė šiltnamių, kuriuose auga daržovės. „Ne taip baisu, kai užsiaugini vištą kitą, daržovių. Taip pragyventi lengviau“, – pasakojo dvi senyvos vietos gyventojos.

Anot jų, gyvenimas Didžiasalyje ne itin džiugina. „Jaunų žmonių čia beveik nėra. Visi baigia mokyklas, kiti net nebaigia ir išvažiuoja. Kas į Angliją, kas į Vilnių, kitus miestus. Čia darbo nėra, pramogų jokių – šokiai ir tie gal tik dukart per vasarą būna. Ką jaunimui čia veikti?“ – numojo ranka viena moterų.

REKLAMA

Žadėjo ir nepastatė

Kadaise Didžiasalis garsėjo plytų gamykla. Dar sovietų metais buvo išžvalgyta, kad aplink miestelį – gausūs smėlio ir molio klodai. Kitaip tariant – tik imk ir dirbk. Tačiau 1995 metais plytų gamykla bankrutavo, šiandien jos vietoje tik griuvėsių likučiai – net sveikosios plytos išrankiotos. Dirbusieji gamykloje buvo palikti be darbo ir be vilties jį rasti netoliese. Kai kurie išsikraustė su visomis šeimomis, kiti liko gyventi Didžiasalyje. Jokia paslaptis, kad ne vienas, likęs be pragyvenimo šaltinio, prasigėrė ir iki šiol gyvena iš socialinių pašalpų.

REKLAMA

„Mes dirbome plytų gamykloje iki pat jos uždarymo. Dabar gauname pensiją, bet labai mažą. Nesuprantu, kodėl, rodos, tiek metų dirbai, o pensija siekia tik 500–600 litų“, – pasakojo didžiasalietės.

Daugiau kaip prieš penketą metų Didžiasalyje apsilankęs tuometinis prezidentas V. Adamkus pažadėjo, kad čia stovės plytų gamykla. Deja, ir po dviejų jo kadencijų didžiasaliečiams daugiau darbo vietų miestelyje neatsirado. „Sulig kiekvienu valdžios pasikeitimu mums pila pažadus, garantuoja aukso kalnus, naujas darbo vietas, Didžiasalio atgimimą. Tik Dalia Grybauskaitė dar nieko nežadėjo. Visi buvusieji žadėjo, kad bus statoma plytų gamykla. Ir kur gi ji? Net pamatų niekas nepadėjo“, – piktinosi moterys.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Nerado investuotojų

Gamyklą statyti turėjo „Luido keramika“, tačiau bendrovė, išsinuomojusi šalia Didžiasalio esančius karjerus, turėjo atsisakyti gautos 15 mln. litų Europos Sąjungos paramos, nes per dvejus metus taip ir nepavyko rasti investuotojo, galinčio į gamyklos statybą investuoti dar 40 mln. litų.

Remiantis vyriausybės planais, gamyklos reikėjo pagal sukurtą daugiabučių namų renovacijos programą. Tačiau programa merdėjo, tad finansuoti statybos nesutiko nė vienas bankas, taip pat pasiūlymu nesusiviliojo investuotojai iš įvairių pasaulio šalių. Taigi žadėta gamykla Didžiasalyje neiškilo iki pat šių dienų.

REKLAMA

Suvilioti pažadų

Pasak vietos gyventojų, iš paties prezidento lūpų nuskambėjęs pažadas Didžiasalyje pastatyti plytų fabriką ir sukurti daugybę darbo vietų į miestelį priviliojo ne vieną. „Net baltarusiai čia važiavo, pirko butus, kraustėsi su šeimomis. Tada šoktelėjo ir butų kainos. Tik kai suprato, kad pažadai taip ir liks pažadai, jie grįžo į Baltarusiją, o Didžiasalyje liko tušti niekam nereikalingi butai“, – pasakojo vietiniame priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos poste dirbantis vyras.

Anot jo, Didžiasaliui skirtais pažadais ir nekilnojamojo turto perpirkėjų kalbomis susiviliojo ir ne vienas prasčiau gyvenęs ar į alkoholį įjunkęs vilnietis. Už gana nedidelę sumą iš tokių vilniečių buvo nupirkti butai sostinėje, o į Didžiasalį atvežti naujakuriai ne tik galėjo įsigyti gyvenamą būstą, bet kurį laiką ir neskaičiuojant gyventi. Pasak vietinių, po tokių permainų Didžiasalį buvo sunku pažinti – kelis kartus padaugėjo geriančių, gyvenančių iš socialinių pašalpų, valkataujančių.

REKLAMA

Gąsdina šildymo sezonas

Bene didžiausias siaubas, pasak didžiasaliečių, yra šildymo sezonas. Vietos gyventojai per vasarą po truputį sumažina skolų naštą, tačiau atėjus šaltajam metui vėl įsiskolina. „Mano butas – keturių kambarių. Už šildymą kas mėnesį reikia mokėti 300–400 litų. Iš ko, kai mano pensija vos perkopia 500 litų?“ – pyko Didžiasalyje gyvenanti pensininkė Vanda.

Moteris sudarė sutartį su miestui šildymą tiekiančia bendrove, todėl visus metus dalį gaunamos pensijos atiduoda ir taip grąžina susikaupusią skolą. „Jau šį mėnesį skolos buvo likę tik 300, bet prasidės šildymo sezonas ir vėl susikaups skola. Ir taip kasmet“, – atsiduso pašnekovė.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Paklausta, kodėl turimo keturių kambarių buto nepasikeičia į vieno kambario, pensininkė tik nusišypsojo. „Ką jūs, niekas nenori keistis. Tokį butą išlaikyti per brangu, be to, pas mus be problemų galima nusipirkti kokį nori butą. Buvo laikas, kai butus tiesiog atiduodavo, kad skolos nesikauptų“, – pasakojo moteris.

„Zombių“ etiketė pykdo

Pasikeitusi demografinė situacija ir nuolat miesteliui lipdoma „zombių miesto“ ar „mirusio miesto“ etiketė pykdo ne vieną Didžiasalyje buitį kuriantį gyventoją. „Geria? Na ir kas, juk pas jus irgi geria, gal tik ne taip matomai! O ir atvažiavo geriantieji ne iš kur kitur, o iš sostinės, – atkirto viena Didžiasalio gyventoja, išgirdusi žurnalistų klausimus. – Pas mus gyventi labai gera. Gera, jeigu moki gyventi ir stengiesi.“

REKLAMA

Gal gyventi gera, tačiau rasti darbo Didžiasalyje – sunku. „Nebent žmogus į pensiją išeina. Kitaip labai sunkiai. Ir algos čia mažos“, – pasakojo vietos parduotuvėje dirbanti pardavėja Vera. Tačiau egzistuoja ir kita medalio pusė, aktuali visoje Lietuvoje: šeimoms, čia auginančioms daugiau nei du vaikus, eiti dirbti neapsimoka, nes gaunamos socialinės išmokos gerokai didesnės nei minimali alga, mokama daugumai Didžiasalio darbuotojų.

Net garsieji nuolat fotografuojami du tušti Didžiasalio daugiabučiai didelė problema pardavėjai neatrodė. Šių dalis galbūt dar ir šiandien būtų gyvenama, tačiau valdžia nusprendė iš tuštėjančių daugiabučių gyventojus perkelti į esančius greta, tada atjungti visas anųjų komunikacijas ir taip taupyti lėšas.

REKLAMA

Įpratę nedirbti

Šalia Didžiasalio veikiančio medžio apdirbimo cecho sutiktas Genadijus pasakojo čia dirbantis penktus metus. „Darbą gavau lengvai, bet dabar jį rasti čia sunku“, – aiškino vyras. Paklaustas, kodėl greta medžio apdirbimo cecho tiek daug griuvėsių, vyras gūžtelėjo pečiais:

„Nebuvo gero šeimininko, todėl viską išgriovė, išvogė. Trūko tvirtos rankos.“

Genadijus pasakojo, kad iki krizės ceche jis uždirbdavo minimalų atlyginimą, dabar gauna ir pusantro tūkstančio litų į rankas. „Jau galima gyventi. Galiu pasakyti, kad viskas atsigauna“, – linktelėjo galva jis. Tačiau į kalbas apie žadėtą plytų gamyklą Genadijus nesileido: „Baikite, kai tik rinkimai, tai ir stato tą gamyklą. O po rinkimų – vėl tylu.“ Anot jo, net jeigu gamykla atsirastų, darbo jėgos Didžiasalyje nebūtų daug, mat vietiniai pernelyg įpratę gyventi nedirbdami ir gaudami pašalpas.

REKLAMA
REKLAMA

Turi vilties

„Gal kada nors padėtis pasikeis – juk aplink turime kokybiško molio, galbūt kada nors pastatys ir tą gamyklą, miestelis atsigaus, – vilties nestokojo Didžiasalio seniūnė Gema Pundienė. – Juk kai gamykla veikė, ir dirbančių buvo daug, ir butų trūko, miestelis išsiplėtė. Dabar turime daug negyvenamų butų.. Na, ką padarysi.“

Pasak miestelio seniūnės, prasidėjus krizei Didžiasalį paliko daug žmonių. Ypač daug – jaunų. „Žinoma, žmonės nelaukia, kol čia kas nors ateis ir ant lėkštutės viską padės. Bando kažkaip gyventi, ieškoti geriau“, – aiškino ji ir pridūrė, kad bene dažniausiai didžiasaliečiai į jos duris beldžia klausdami, kaip išgyventi, ir skųsdamiesi dėl nedarbo.

FAKTAI: Didžiasalis

1972–1975 m. atradus kokybiško molio klodus Didžiasalyje pastatyta plytų gamykla.

1995 m. plytų gamykla bankrutavo, todėl didelė dalis vietos gyventojų liko be darbo.

2004 m. Didžiasalyje lankydamasis prezidentas Valdas Adamkus žadėjo, kad čia vėl bus pastatyta plytų gamykla.

2008 m. bendrovė „Luido keramika“ buvo pateikusi paraišką Europos Sąjungos paramai gauti ir planavo gamyklos statybas.

Dabar Didžiasalyje gyvena mažiau nei 2 tūkst. gyventojų, kurių daugiau nei 20 proc. – bedarbiai.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų