REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

„Strateginė autonomija“ nėra atsiskyrimas nuo JAV – tai yra sugebėjimas veikti, kai Vašingtonas to daryti nenori. Tragiškas įvykių posūkis Afganistane turėtų pažadinti Europos Sąjungą. Kai JAV vienašališkai nusprendė nutraukti savo buvimą šalyje, Europai neliko nieko kito, kaip sekti paskui.

„Strateginė autonomija“ nėra atsiskyrimas nuo JAV – tai yra sugebėjimas veikti, kai Vašingtonas to daryti nenori. Tragiškas įvykių posūkis Afganistane turėtų pažadinti Europos Sąjungą. Kai JAV vienašališkai nusprendė nutraukti savo buvimą šalyje, Europai neliko nieko kito, kaip sekti paskui.

REKLAMA

Kadangi Afganistanas greitai nusileido Talibanui, ES galėjo tik bejėgiškai stebėti ir nesikišti. Žemyno lyderiai neturėjo galimybių įvesti pajėgų į Afganistaną, net jei to norėjo, atskleisdami ne tik dviejų dešimtmečių JAV ir NATO pastangų nesėkmes, bet ir aljanso požiūrį į Europos gynybą.

Per pastaruosius kelerius metus Briuselyje daug kalbėta apie „geopolitinę Komisiją“ ir „Europos strateginę autonomiją“, tačiau tai buvo daroma per vėlai. Apskritai ES gynybai skiria tiek pat pinigų, kiek Rusija ir Kinija, tačiau jai trūksta pagrindinių karinių pajėgumų, padedančių palaikyti kovines operacijas užsienyje be JAV pagalbos.

REKLAMA
REKLAMA

Europa neturi kuro papildymo lėktuvų ar orlaivių ir krovininių laivų, reikalingų pajėgoms dislokuoti. Ji taip pat neturi žvalgybos, sekimo ir žvalgymo (ISR) pajėgumų, reikalingų šiuolaikiniam karui, arba didžiulės logistinės pagalbos, kuri turėtų išlaikyti kovines pajėgas. Net Sahelyje, kur Prancūzija vadovauja ES pajėgoms, JAV suteikė kritinį lėktuvo papildymą ore ir ISR paramą.

REKLAMA

Europos priklausomybės nuo JAV kariuomenės mažinimas gali atrodyti nereikalingas, nes tai buvo nusistovėjusi realybė daugiau nei 75 metus. Šių pajėgumų plėtra yra brangi, daug laiko reikalaujanti ir praplėstų bet kurios vienos Europos šalies galimybes, todėl per pastaruosius du dešimtmečius šioje srityje padaryta nedidelė pažanga.

Ir vis dėlto egzistuoja augimas, tačiau natūraliai, JAV ir Europoje jis skiriasi. JAV teisingai nerimauja dėl to, kad Europa nepakankamai rimtai žiūri į Kiniją. O europiečiai pagrįstai nervinasi, kad Vašingtonas mažai rūpinasi jų vis labiau neapibrėžta kaimynyste.

REKLAMA
REKLAMA

Diskusijų dėl pasitraukimo iš Afganistano metu, Vašingtone mažai dėmesio buvo skiriama potencialiam poveikiui Europai, nors artėjanti pabėgėlių krizė gali smarkiai paveikti Europą ir jos pajėgas. Europiečiai turėjo teisę jaustis ignoruojami, tačiau karo nualintas Vašingtonas žinojo, kad žemynas turi mažai ką pasiūlyti. Jei Europos lyderiai turėtų galimybę veikti savarankiškai ir būtų pasiūlę perimti paramos misiją, JAV tikrai džiaugtųsi.

Europos strateginė autonomija nėra atsiskyrimas nuo JAV – tai yra sugebėjimas veikti, kai JAV to daryti nenori. Vis lengviau matomi scenarijai Artimuosiuose Rytuose, Šiaurės ar Vakarų Afrikoje, kai ES saugumas ir interesai yra pavojuje, tačiau JAV nėra labai suinteresuoti veikti.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tai nereiškia, kad JAV ir Europa tolsta, ar kad NATO yra pasenusi. Priešingai, tai reiškia, kad JAV ir Europa turi iš naujo permąstyti transatlantinę partnerystę ir „naštos pasidalijimo“ sąvoką.

Naštą dalijasi ne lygiai

Jau du dešimtmečius naštos pasidalijimas susijęs su tuo, kad europiečiai daugiau prisideda prie JAV vadovaujamų karų. Šiandien reikalingas naujas požiūris, pagrįstas labiau subalansuotais santykiais, kad ir Europa kartais galėtų vadovauti. Taip iš tikrųjų būtų suformuotas Europos ramstis NATO. Taip pat reikėtų spręsti didžiąsias struktūrines Europos gynybos problemas.

Geriausias būdas tai padaryti būtų per ES, kur suverenitetu jau yra dalijamasi, o valstybės narės gali sutelkti išteklius, integruoti jėgas ir strategiškai veikti. Svarbiausia, kad plėtojant ES gynybą būtų suteikta daugiau galių pačiai Europos Sąjungai, kuri sustiprėtų, o Briuselis galėtų geriau ginti Europos interesus.

REKLAMA

Pirmiausia Europos politikos formuotojai turėtų užduoti vieną paprastą klausimą: ko ES būtų reikėję įvesti pajėgas į Afganistaną? Jei didžiausia spraga būtų oro desantų trūkumas, ES galėtų įsigyti orlaivių ir pritraukti patyrusių darbuotojų iš viso bloko, kad sukurtų specializuotą karinį padalinį, kuris tai valdytų – panašiai kaip ir Europos išorės veiksmų tarnyba traukia diplomatus iš savo narių diplomatinio korpuso.

Norint plėtoti ES priklausančius pajėgumus, reikės naujo finansavimo, ES užsienio politikos reformų ir ES ir NATO santykių pertvarkos. Tam taip pat reikės Vašingtono palaiminimo.

Tačiau galiausiai Europos karinio nepakankamumo priežastis – akivaizdi. Tik dėl savo karinės priklausomybės nuo JAV, Vašingtonas turi veiksmingą veto teisę ES gynybos pastangoms. Tuo jau JAV pasinaudojo priešindamasi ES iniciatyvoms ir aktyviai darydama spaudimą JAV gynybos kompanijų vardu.

REKLAMA

Nors J. Bideno administracija mažai ką padarė, kad pakeistų šį požiūrį, ironija yra ta, kad JAV yra visiškai pavargusi nuo šios pozicijos, net jei ji ryžtingai veikia ir neleidžia ES jos keisti. Kad pakeistų šią dinamiką, ES turės iškelti šią problemą Vašingtonui, kurio dėmesys dabar sutelktas į Aziją. Norėdama tai padaryti, ji turi pateikti apčiuopiamą ir plataus užmojo pasiūlymą gynybai, kaip tai darė klimato ir skaitmeniniais klausimais, ir paprašyti J. Bideno administracijos jai pritarti.

Užuot nuolat žvalgęsi į JAV, europiečiai vis dažniau turės pažvelgti į save. Suprantama, kad po dviejų dešimtmečių karo, Amerika nebus linkusi kištis į būsimas krizes, ypač kai JAV interesai nėra tiesiogiai veikiami. Atėjo laikas, kad strateginė autonomija taptų realybe. Dėl to transatlantinis aljansas bus tik stipresnis.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų